Gruzinas Niko Pirosmanašvilis (1862-1918 m.) po Henrio Ruso (Rousseau) (1844-1910 m.) yra vienas ryškiausių primityviojo meno atstovų pasaulio meno istorijoje. Šiuo metu Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojama didelė jo darbų paroda.
Nedidelių tautų kultūros istorijoje ryški liaudiškojo meno, mūsų įvardijamo tautodaile, reikšmė. Tai, ko gero, lemia egzistencijos poreikių suformuota nuostata, giliai suvoktas savo mažo krašto išskirtinumas, meilė jam ir ryški priklausomybė nuo šių savybių. Lietuva turtinga tautinio meno paveldu, dideliu skaičiumi originalių, savitų savamokslių tapytojų, grafikų, medžio drožėjų, kalvių, audėjų, mezgėjų, pynėjų ir kitokių kūrybinės išmonės sričių atstovų.
Pirosmanis – tipiškas gruzinų tautos vaikas, kuriam kūryba buvo egzistavimo būtinybė, sąlygojanti elementarią buitį. Savo darbais Niko atsilygindavo už maistą, drabužį, nakvynę. Piligrimiškas gyvenimo būdas vertė jį daug keliauti ir tai leido labai gerai pažinti gruzinišką kaimą, tradicijas. Nei namų, nei daiktų, nei pinigų.
Pirosmanis ištobulino tapybą ant plastiko („ceratos“, „klejonkės“), dažniausiai pasirinkdavo juodą pagrindo spalvą. Jo darbų siužetus nulėmė tai, ką jis matė aplink: ūkio darbai, šventės, vyrų ir moterų portretai. Daug kartų tapė artistės ir šokėjos gražuolės Margaritos, kurią, be abejo, buvo įsimylėjęs meile be atsako, portretą. Apie ją visiems pasakojo ir niekam nedovanojo jos portretų, matyt bijodamas, kad, kaip dažnai atsitikdavo, ir jos portretais duchanų šeimininkai neužkaltų skylių sienose arba išdaužto lango. Nei jis pats, nei tie, kuriems jis užsimokėdavo savo darbais, nenumanė jų originalumo vertės, o jie buvo įvertinti tūkstančiais tik po jo paslaptingos mirties.
Pirosmanis turėjo savo tapymo manierą. Jo tapysena buvo labai lokali, dekoratyvi ir apibendrinta, be nereikšmingų detalių ir įmantrumo. Spalvas Pirosmanis naudojo labai saikingai, apsiribodamas pilka, balta, ruda, tačiau jų jam pakakdavo savitai paveiksle išdėstytiems personažams pavaizduoti. Daugiau pasaulyje taip niekas netapė ir tai buvo Pirosmanio išskirtinumo ir populiarumo sąlyga – nieko nemėgdžiojant būti savimi tiek kūryboje, tiek gyvenime. Tai tos savybės, kurios, beje, ir daugelį Lietuvos tautodailės atstovų išgarsino. Tai ir tapytoja Monika Bičiūnienė, medžio drožėjai Vincas Svirskis ir Ipolitas Užkurnys, kalvis Antanas Dudzinskas, tai ir mūsų Antanas Česnulis, turintis tą pačią Dievo duotą savitumo dovaną kūryboje, nors socialinis, šeimyninis jų gyvenimo būdas yra kitoks negu Pirosmanio. Kūryba glūdėjo ir glūdi jų viduje. Tai savotiški mūsų lietuviški pirosmaniai, kuriais mes didžiuojamės. Esu giliai įsitikinęs, kad ir jų kūryba yra ir bus aukso perlas tiek lietuviškoje, tiek pasaulio kultūroje.
Šiomis straipsnio mintimis noriu paskatinti besidominčius primityviuoju, naiviuoju menu, aplankyti Pirosmanio parodą Vilniuje, kuri dar veiks iki gegužės 31 d. Iki šiol gruzinų tapytojo darbai buvo rodyti Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Ukrainoje, Turkijoje...
Alfonsas ŠULIAUSKAS
