Audrė Kudabienė laidoje „Prieš srovę“ kalbino žurnalistą, nepriklausomą prodiuserį Dominyką Kubilių, savo akimis mačiusį Putino puolimą prieš taikius Ukrainos žmones. Ukrainoje jis lankėsi norėdamas filmuoti ukrainiečių pasirengimą galimiems kariniams veiksmams.
„Esame netoli Charkivo – tai miestas arčiausiai Rusijos. Puolimo metu tai būtų pirmas didesnis miestas, kurį Rusijos kariai užimtų. Esame poligone, kur savanoriškos pajėgos treniruojasi galimam puolimui“, – pasakojo jis vaizdo įraše, kuris nufilmuotas iki karo pradžios likus 14 valandų.
Charkive, antrajame pagal dydį Ukrainos mieste, Dominykas lankėsi su dokumentinių filmų kūrėju Jonu Ohmanu. Tačiau prasidėjus karui jiems teko skubiai evakuotis, o lėktuvai neskraidė, keliai buvo užkimšti, bet į Lietuvą jie grįžo saugiai. Pats žurnalistas sako, kad labiausiai jį trikdo agresija, nukreipta į taikius žmones ir priešo noras laimėti bet kokia kaina.
„Labiausiai trikdo, kad priešas nesirenka. Jie nesirenka, ar tai taikūs gyventojai, ar karinė bazė. P***** jiems, jie šaudo visur. Į gyvenamuosius namus, senelius, bobutes, pagyvenusius žmones. Tai yra baisiausia. Visur juk galima pasižiūrėti, kur yra karinės bazės, bet tiems debilams nerūpi. Jie šaudo visur.
Kai važiavome iš Lvivo, atrodo, taikiausio miesto, tai mus mobilizavo tada, kai pasigirdo sirenos. Tam debilui, kuris ten sėdi, nesvarbu, kur jis šaudo, nes jis turi vieną pagrindinį tikslą – palaužti tautą. Net ne kariuomenę, o tautą. O kaip jis tai padarys? Per senolius, vaikus, per jų galvas“, – apmaudo neslepia vyras.
Palaikymas – didesnė jėga, nei kulkos
Pats ne sykį išbandęs save karininko pozicijoje vyras pastebi, kad šiame kare nėra jokios strategijos. Priešas save įspraudė į kampą ir nežino, ką toliau daryti.
„Aš pats karys savanoris ir suprantu, kas yra karas ir kaip jį strateguoja, kur yra batalijonai ir kaip jie veikia. Šitoj vietoj strategijos nėra jokios. Dabar Vladimiras Putinas yra beviltiškoje situacijoje. Jis pats save įspraudė į tam tikrus rėmus ir jis nežino, kaip iš jų ištrūkti, nes jis pasauliui turi parodyti, kad jis laimėjo. O jis atėjo į pasaulį, kuriame kiekvienas butas į jį mėto Molotovo kokteilius. Ir ką jam daryt?“ – svarsto pašnekovas, pridurdamas, kad kiekvienas, palaikydamas net ir žodžiais, gali padaryti didžiulį darbą:
„Net ir prieš prasidedant karui labai daug žmonių sakė: „Na ir ką mes pakeisime?“ Aš manau, kad kiekvienas su savo nuomone, pozicijos reiškimu socialiniuose tinkluose ir palaikymu yra pati didžiausia jėga. Net ne kulkos, o kiekvienas žmogus, kuris yra bute ir su savo pasirengimu ir noru kovoti prieš šitą monstrą yra tikra jėga.“
Nors ir paramos organizacija „Blue/Yellow“ egzistuoja nuo 2014-ųjų metų, šiandien jos sąskaitoje yra daugelio lietuvių parama ukrainiečiams, kuri siekia jau penkiaženklę sumą. Patys savomis akimis matėme, kad sudėtingoje situacijoje atsiskleidė begalinis žmonių gerumas. Pagalbos ranką tiesia visi taip, kaip tik įstengia.
„Mes buvome pakeliui link sienos, buvo praėję maždaug pusantros paros nuo pirmųjų šūvių. Man Jonas pasakė, kad turime jau beveik 3 milijonus „Blue/Yellow“ sąskaitoje. Aš suprantu, kad lietuviai toli, ir ne visi supranta, apie ką yra kalba. Bet tokias sumas surinkti yra tiesiog neįtikėtina, Mes nedarėme jokių laidų ir net neskatinome nieko aukoti, nes mes fiziškai neturėjome jėgų. Tuo metu mes bėgome nuo karo. Tai rodo, kad mes esame tauta numeris 1. Ir visi ukrainiečiai tai žino“, – šypsodamasis taria vyras.
Vis dėlto nukentėjusiems nuo karo reikia ne tik finansinės pagalbos. Dabar Dominykas sako, kad su kolega Jonu Ohmanu jie ukrainiečių kariams veža ir kitų reikmenų, kurių jiems labiausiai reikia.
„Visų pirma, labiausiai pagalbos reikia kariams. Per joną kariai gauna tai, ką jiems labiausiai reikia gauti. Ir tie visi reikmenys – šalmai, degalai, liemenės, kurių kariams labiausiai reikia, važiuoja ne iš Lenkijos, Čekijos ar dar iš kur, bet iš Lietuvos. Dabar mes ir mūsų visa pagalba esame priešakinėse linijose“, – mini jis.
Žmonių nepalauš
D. Kubilius tvirtai įsitikinęs, kad lietuviai – stipri tauta, kurios nepalauš joks rusų tankas. „Mes galime būti prieš valdžią, prieš ministrus, bet kai yra valanda X, lietuvių tauta yra tiesiog neįtikėtina.“
„Per visą tą laiką, per kurį mačiau karą – o mačiau ir skrendančias bombas man virš galvos, tai galvojau, kad mūsų nepaims niekas. Gali Putinas nuolat mums grasinti ir siųsti žinutes, kad užims mūsų šalį, bet tikrai jis mūsų nepaims. Nei per 24 valandas, nei per 48. Kariuomenę tu gali paimti, bet žmonių tu nepalauši. Tai svarbiausia žinutė. Kaip tu sunaikinsi visą tautą? Juk visų neištremsi. Su kariuomene gali kariauti, bet ką darysi įėjęs į miestą?“ – svarsto jis.
Mums ypač geras pavyzdys yra ir patys ukrainiečiai, kurie bebaimingai neria ginti savo šalį – kiekvienas taip, kaip gali. Per daugiau nei savaitę matėme ne vien tik nuo bombų kylančias dulkes ir žmonių skausmą, bet ir herojus, kurie kiekvieną minutę pasiryžę atiduoti savo gyvybę už kitų šviesią ateitį.
„Matėme, kaip trylika karių atsilaikė prieš rusų karinį laivą. Ir ką jie jam pasakė? „Idi n*****“. Ne pardon ar pasiduodame. Ukrainiečiai man yra tauta, verta didžiausios pagarbos. Aš juos myliu, palaikau ir matau, kad juos myli ir kiti lietuviai. Manau, kad mums reikia pasiruošti ilgai istorijai. Ne taip, kad šiandien paaukojau 5 eurus, o rytoj pamiršau. Ne. Pasidarykime prenumeratą aukojimui – aukokime rytoj, poryt ir taip varykime. Nes karas nesibaigs per 2 dienas. Taip nebūna“, – nepasiduoti skatina jis.
Visą laidą „Prieš srovę“ žiūrėkite antradieniais, 19:30 val., per TV3!
