Astronomai, naudodamiesi nauja vaizdo apdorojimo sistema, pavadinta „Project 1640“, galinčia eliminuoti tiek foninę žvaigždžių, tiek ir centrinės žvaigždės šviesą, pirmą kartą tiesiogiai stebėjo tolimą planetų sistemą.
Nors ji yra už 128 šviesmečių nuo Žemės, pavyko gauti ir keturių šioje sistemoje skriejančių egzoplanetų spektrus, o tai reiškia - ir pradinę informaciją apie jų atmosferų cheminę sudėtį. Ir ji nustebino – pasirodė, kad šie tolimi pasauliai gerokai skiriasi nuo kitų mums jau žinomų planetų.
Beno Openheimerio, vieno iš „Project 1640“ dalyvių teigimu, vaizdas gali pakeisti tūkstantį žodžių, tačiau spektras – milijoną. Šių planetų nuotraukų buvo padaryta ir anksčiau, tačiau ryški jų žvaigždės šviesa neleido atlikti spektroskopinių matavimų – jų metu šviesa išskaidoma į sudėtines dalis, lygiai taip, kaip prizmė baltą šviesą išskleidžia į vaivorykštę. O kiekviena cheminė medžiaga, pavyzdžiui, anglies dioksidas, metanas, deguonis, azotas sugeria ir emituoja tik tam tikrų bangų ilgių šviesą, todėl ši technologija gali atskleisti planetos atmosferos cheminę sudėtį.
Spektroskopija astronomijoje naudojama jau seniai, bet „Project 1640“ leis ją iškelti į kitą lygmenį – tiesiogiai stebėti tolimų planetų spektrus ir nustatyti jų cheminę sudėtį, temperatūrą ir kitas charakteristikas.
Kol kas gauti rezultatai yra gana keisti. Šios keturios šiltos ir raudonos planetos yra nepanašios į jokį kitą žinomą objektą Visatoje, ir jos skiriasi net tarpusavyje – visos keturis planetos turi skirtingus spektrus, todėl dabar daug darbo turės ir teoretikai.
Viena iš ryškiausių anomalijų – pastebėtas cheminis disbalansas. Paprastai, esant apie 700 laipsnių Celsijaus temperatūroms (maždaug tiek įkaitusios yra planetos), tuo pačiu metu turėtų būti ir amonio, ir metano dujų, tačiau planetų atmosferoje yra arba vienų, arba kitų. O acitelenas egzoplanetoje buvo atrastas pirmą kartą.
Planetos taip pat yra rusvo atspalvio, tai yra skleidžia ilgesnes šviesos bangas, nei turėtų, esant tokioms temperatūroms. Tačiau tai gali būti paaiškinta debesuotumu.
Žvaigždė HR 8799 irgi įdomi ir labai skiriasi nuo mūsų Saulės. Ji yra 1,6 karto masyvesnė ir penkis kartus ryškesnė. Jos ryškumas kinta – per dvi stebėjimo dienas keitėsi net 8 procentais. Taip pat ji spinduliuoja labai daug ultravioletinių spindulių – net 1000 kartų daugiau nei Saulė.
Spektrinės analizės duomenys jau leidžia teigti, kad jų sistemos planetų atmosfera yra toksiška ir nebūtų tinkama žinomoms gyvybės formoms.
Tačiau svarbiausia, kad dabar astronomai turi instrumentą, suteikiantį naujas galimybes stebėti ir apibūdinti egzoplanetų sistemas, kas iki šiol buvo ypač sudėtinga dėl milijardus kartų ryškesnės jų žvaigždžių šviesos.
