...Budelis užnėrė nelaimėlei ant kaklo kilpą, ir kranas iš lėto pradėjo kelti priešmirtinių traukulių tampomą merginos kūną virš aikštėje susirinkusios žioplių minios. Štai taip jai, prakeiktajai – dabar žinos (tiesa, labai neilgai, vos kelias sekundes), kad moteriai be vyro, tėvo ar brolio palydos negalima sėstis į svetimo vyriškio automobilį. O kaip ji galėjo nelipti į tą automobilį, jei jai taip liepė jį vairavęs aukštas Islamo revoliucijos sargybos (kažkas per vidurį tarp NKVD, chunveibinų ir „mirties eskadronų“) pareigūnas? Iš pradžiu privertė įsėsti, o paskui išprievartavo – valdžia yra valdžia, nieko čia nepadarysi.
Tiurbanus užsimaukšlinę teisėjai (lietuviško administracinio teismo iranietiška atmaina) buvo rūstūs ir negailėstingi : prakaituotas ir barzduotas pareigūnas atstovavo valstybei, o valstybė, ypač tokia islamiška ir tokia revoliucinga, visada yra teisi. Vadinasi, pareigūnas nekaltas – kas čia tokio, kad jis nesusivaldė, pajutęs nesutramdomą aistrą gražiai moksleivei. Bet jei yra nusikaltimas, tai turi būti ir nusikaltėlis. Arba nusikaltėlė (kaip šiuo atveju). Autokranas atvažiavo po kelių minučių...
Tiesa, paskui buvo apsižiūrėta, jog nubausta „ištvirkėlė“ – dar nepilnametė, ir todėl vietoje kartuvių jai pakaktų keliasdešimties lazdų. Bet juk visi žino, kad neklysta tik tie, kurie nedirba. O dvasingi teisėjai tik dirbo savo nedėkingą darbą. Kaip sakoma, nieko asmeniško.
Tačiau ne šitas ir ne tūkstančiai kitų panašių atsitikimų galutinai perpildė kantrybę tautos, kuri egzistuoja mūsų planetoje jau virš trijų tūkstančių metų. Iš tų trijų tūkstančių paskutiniai trys dešimtmečiai visam pasauliui asocijavosi tik su absurdiškais draudimais, gyventojų beteisiškumu, „islamiškųjų revoliucionierių“ savivale ir jų kūriama „islamiška“ atomine bomba. Dar prisimenu, kaip džiūgavo Kremliaus gauja, kai remdamasis tamsiausiu tautos gaivalu, religinis fanatikas Ruhola Homeinis įvykdė Irane valstybės perversmą, nuvertė teisėtą valdžią ir ilgiems dešimtmečiams nusviedė šalį atgal į viduramžių tamsą. Valstybė, galėjusi tapti „antraja Turkija“, buvo jėga verčiama tapti kažkuo per vidurį tarp Saudidų Arabijos ir Šiaurės Korėjos, o pagrindiniu jos rūpesčiu tapo... Izraelio (perspektyvoje - ir viso „judėjų ir krikščionių pasaulio“) sunaikinimas.
Maždaug prieš ketvirtį amžiaus teko žiūrėti sovietinį fantastinį filmą „Per kančias – į žvaigždes“, kuriame blogio jėgoms vadovavo toks neužauga Turančioksas. Irano žmonės turi savo turančioksą, savo nacionalinę nelaimę, kurią personfikuoja „prezidentas“ Mahmudas Achmadinedžadas. Pastarasis tapo totalitarizmo, religinio fanatizmo ir nepakantumo kitaminčiams simboliu. Nenuostabu, kad tarp jo draugų – tik „Hezbollah“ teroristai ir pusiau fašistiniai režimai Damaske, Karakase ir Maskvoje. Bet Irano tauta pavargo gyventi visuotinio įtarumo, baimės ir neapykantos atmosferoje. Katilas sprogo.
Negalima sakyti, kad iraniečiai labai impulsyvūs ir greitai pasiduoda emocijoms. Greičiau atvirkščiai, ilgą laiką jie buvo tiesiog lietuviškai kantrūs. Kartais atrodydavo, kad Iranas jau visiems laikams yra pasmerktas tūnoti pelkėje, į kurią ji įmurkdė Dievo vardu prisidengę Šėtono tarnai (juk niekas taip nekenkia tikram tikėjimui, kaip sąmoningas arba nesąmoningas jo sukarikatūrinimas). Iraniečiai tikėjosi išspręsti įsisenėjusias savo tėvynės problemas taikiai, rinkimų būdu. Žmonės gerai žinojo, kokios iš tikrųjų nuotaikos tvyro ore, ir buvo nusiteikę užversti skausmingą ir gėdingą savo šalies istorijos puslapį. Tad galima įsivaizduoti, kaip jie sureagavo į pranešimą, jog prezidentu vėl išrinktas M.Achmadinedžadas. Gal ir išrinktas, tik ne Irano žmonių, o kokio nors revoliucinių ajatolų politbiuro.
M.Achmadinedžado konkurentas Miras Hosseinas Mussavis anaiptol nėra kažkoks ypatingas Vakarų draugas; jis neketino (bent jau iškart po laukto jo laimėjimo rinkimuose) radikaliai keisti arba išvis demontuoti teokratinę sistemą; jis tik norėjo ją šiek tiek liberalizuoti („suteikti jai žmogiškąjį veidą“), atsisakyti labiausiai odiozinių jos elementų ir nutraukti permanentinį Irano karą (kol kas tik „šaltą“) su civilizuotu pasauliu. Panašu, kad šimtai tūkstančių žmonių, išėjusių į Teherano gatves ir aikštes, tuo jau nepastenkins – jie nušluos ne tik neapkenčiamus „autoritetus“, bet ir pačią juodašimtiškąją sistemą.
Net tuo atveju, jeigu mes patikėtume, kad M.Achmedinedžadas iš tikrųjų laimėjo prezidento rinkimus (nors niekaip negaliu įsivaizduoti nesufalsifikuotų rinkimų rezultatų totalitarinėse valstybėse), būtina turėti omenyje, kad istoriją kuria ne statistinė gyventojų dauguma, bet ryžtingai apsisprendusi mažuma. Akivaizdu, kad režimo priešininkų pilietinio sąmoningumo laipsnis yra nepalyginamai aukštesnis, negu jo šalininkų arba pasyvios daugumos, kuri visur ir visada politinių kataklizmų metu išlieka tik infantilia ir apatiška biomase. Daug ką lemtų karinės vadovybės apsisprendimas, kuris gal leistų sumažintų aukų skaičių civilių tarpe ir pagreitintų dramatiškų įvykių atomazgą, bet automatiškai privestų prie ginkluoto konflikto su iranietiška SS divizijų atmaina – Islamo revoliucijos sargybos korpusu. Svarbi ir ryžtingesnė Vakarų valstybių pozicija.
Niekas nežino, kaip greitai ir kuo apskritai pasibaigs ši priešstova tarp laisvės išsiilgusios bundančios tautos ir savo tikrąją priedermę pamiršusių politikuojančių mulų. Gali būti, kad šį kartą režimas dar atsilaikys. Niekas tačiau nepaneigs, kad po ilgų dešimtmečių vykusio politikos islamizavimo (arba islamo politizavimo), kuris pagimdė Hezbolląh ir Hamasą, ai – Qaedą ir Talibaną, Šiaurės Kaukazo emyratą ir Darfūro genocidą, dangoraižius skrodžiančius lėktuvus ir teroristus savižudžius – kad po viso to musulmoniškame pasaulyje prasidėjo tikra revoliucija, kuri gali persimesti ir į kitas panašaus likimo šalis.
Ši revoliucija – nei „islamiška“, nei „antiislamiška“. Turbūt teisingiausia ją būtų pavadinti antimarazmatine revoliucija. Todėl ir sakau – tegyvuoja Iranas!
