Prasidėjo 2007-ieji, ir nuo šiol norint gauti dešimtuką pamokose apie Europos Sąjungą (ES) pernykščiai atsakymai nebetiks. Uniją sudaro ne 25, bet 27 valstybės, o Ekonominę ir pinigų sąjungą (ES ekonominės integracijos pakopą, pasireiškiančią pirmiausia pinigų sąjungos egzistavimu) - ne 12, bet 13 ES šalių narių.
Pirmąją papildė Bulgarija ir Rumunija, antrąją – Slovėnija. Pirmuoju atveju ES atsirado dar skurdesnės šalys nei Lenkija (50 proc. ES bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gyventojui, vidurkio) ir Latvija (48 proc.) – Rumunijos rodiklis yra 34 proc., Bulgarijos – 33 proc. Antruoju atveju – Lietuva gavo progą pasižiūrėti, kas darysis su „kolege“, su kuria planavome kartu įsivesti eurą vietoj nacionalinės valiutos.
Su rumunų ir bulgarų priėmimu baigėsi penktoji ES plėtra. Nors vyksta derybos su naujais kandidatais ir eilutėje laukia dar ne viena šalis, kurį laiką bus pauzė. ES bandys patobulinti savo institucinę sąrangą ir pagerinti „absorbcinį pajėgumą“.
Didįjį pasitvarkymą pradeda Vokietija – tai ji pradėjo pirmininkavimą naujojoje ES-27.
Pačios problemos atsirado ne šiandien. 2006 m. pirmininkavusios Austrija ir Suomija stengėsi ir padarė, ką galėjo, bet pradedant pirmininkauti Vokietijai vilčių, kad bus imtasi radikalesnių sprendimų ir ES nustos vaizdavusi sunegalavusią bendriją, labai padaugėjo.
Lūkesčiai yra tokie dideli, kad Vokietija net oficialiai perspėjo „nesitikėti stebuklų“ ir vadovautis „realizmu“.
Be abejo, uniją santykinai labiausiai kompromituoja ir verčia kompleksuoti nesėkmė su visų 27 šalių narių pasirašytos Sutarties dėl konstitucijos Europai ratifikavimu. Tai, kaip pareiškė Vokietijos užsienio reikalų ministras, yra „Sąjungos užsiblokavimo simbolis“. Vokietija pasižadėjo rasti išeitį iš padėties ir baigiantis pirmininkavimui birželio mėnesio Europos vadovų tarybai pateikti savo pasiūlymus.
Kitas vokiečių tikslas – stiprinti ES vaidmenį pasaulio politikoje. Galima pasakyti ir kitaip – ES ne tik privalo imtis didesnės atsakomybės už procesus Europoje (iš lėto, tai vyksta – bent jau internalizuojant problemą, t.y. ruošiantis priimti į ES potencialius peštukus), bet ir pasinaudoti savo gigantišku ekonominiu ir prekybiniu potencialu savo interesais. Oficialiai tai vadinasi „stiprinti ES ryšius su rytų kaimynais bei toliau esančiomis Vidurinės Azijos šalimis“.
Tas pasinaudojimas labiausiai būtinas užsitikrinant energetinį saugumą. Rusija naftos ir dujų pardavimą perkėlė į nacionalinės užsienio politikos priemonių arsenalą. Europai vėl žada kilti reikalas apsispręsti dėl mainų – iškeisti mažesniųjų Europos valstybių suverenumo apribojimą, pagarbą žmogaus teisėms, spaudos laisvę ir demokratijos institutus į stabilias energijos išteklių tiekimo sutartis. Gal galima mainais verstis ekonomikoje, o politikoje siekti bendradarbiavimo?
Vokietijos prioritetų sąraše taip pat lieka jau pastovus ES institucijų darbotvarkės punktas – aplinkosaugos problemos, pirmiausia – klimato atšilimas dėl žmonių veiklos. Čia įdomu tai, kad sprendžiant šią problemą kartu sprendžiasi ir energetinio saugumo reikalai, bet abiem atvejais taip lėtai, kad visas tas pastangas tegalima vadinti eksperimentu laboratorijoje.
Suomija, ką tik baigusi pusmetinį pirmininkavimą ES, pagyrė save už tai, kad „pasiekti visi pagrindiniai tikslai“. Tačiau jos pavyzdys parodo, kad intencijas bei pastangas reikėtų kruopščiau skirti nuo rezultatų.
Intencijos buvo tokios: sėkmingai tęsti ES plėtrą, pasiekti pažangos energetikos politikoje, sustiprinti šalių narių ekonomikos konkurencingumą, stabdyti klimato atšilimą, spręsti imigracijos, Artimųjų Rytų, santykių su Rusija problemas.
Tam tikra pažanga lyg buvo pasiekta, bet ją įžiūrėti, juolab kitiems parodyti, kol kas sunku. ES plėtra rimtai įstrigo, Turkijai atsisakius įsileisti į savo uostus Kipro laivus; dėl to ES sustabdė derybas dėl Turkijos narystės aštuoniuose skyriuose, susijusiuose su prekyba.
Pastangos pasiekti susitarimą su Rusija dėl prekybos energijos ištekliais liberalizavimo (Rusijai pasirašant Energetikos chartiją) ir dėl naujos strateginės partnerystės sutarties (keičiančios Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį, kurios galiojimas turėjo baigtis 2006 m. gruodį) patyrė fiasko. Visi darbai nustumti Vokietijai (juolab kad ji pirmininkaus ir G-8 grupėje).
Nepavyko pasiekti susitarimo perduoti daugiau teisingumo ir vidaus reikalų spręsti daugumos (o ne vienbalsiu) balsavimu, lygiai kaip ir nepavyko įtikinti Tarybą priimti naują darbo laiko direktyvą, griežčiau reglamentuojančią viršvalandinį darbą. Netiko šalims narėms ir Suomijos iniciatyva padidinti akcizą alui.
Nesėkmę alaus srity kompensavo sėkmė sprendimų priėmimų skaidrumo didinime – Suomijai pirmininkaujant įgyvendintas ankstesnis sprendimas transliuoti ES tarybos posėdžius, kai priimami sprendimai. Kitas dalykas, kad tas transliacijas kol kas panoro žiūrėti vos po kelias dešimtis ES piliečių; pavyzdžiui, liepos mėnesio Ekonomikos ir finansų ministrų tarybos posėdį ir sprendimą priimt Slovėniją į EPS stebėjo 25 žmonės (tada ES gyveno per 450 milijonų žmonių).
Visi šie nebūtinai labai svarbūs dalykai kalba viena – Vokietijos pirmininkavimą unijoje taip pat veiks ir nenuspėjami įvykiai, ir neprognozuotas partnerių nusiteikimas.
Pirmosios pirmininkavimo dienos Vokietijai prasidėjo gerai – priešingai nei Austrijai, kuri prasidėjusiais 2006 metais iškart susidūrė su Rusijos ir Ukrainos ginču dėl naujų Rusijos dujų tiekimo sąlygų ir dujų tiekimo pristabdymu eilei ES šalių, toks pat Rusijos „ginčas“ su Baltarusija prasidedant 2007-iesiems baigėsi pastarosios kapituliavimu, dujų tiekimo Europai nesutriko.
Bet tai – baltarusių dovanotas „pliusiukas“ Vokietijai; pažiūrėsim, ką ji pati uždirbs.
