Pirmieji treneriai saugo nemažai dabar Lietuvoje ir pasaulyje žibančių sportininkų paslapčių. Jie prisimena juos vaikystėje – padykusius, krečiančius šunybes, sportuojančius ir kartais bėgančius iš treniruočių.
Portalui balsas.lt trijų Londono olimpiadoje dalyvavusių sportininkų Jono Valančiūno, Mindaugo Griškonio ir olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės pirmieji treneriai pasakoja savo prisiminimus.
Po kelionės dviračiu grįžo lūžusia ranka
Pirmoji Lietuvos rinktinės ir Toronto „Raptors“ klubo aukštaūgio J. Valančiūno trenerė Sinilga Bartaševičiūtė krepšininką treniravo gimtojoje Utenoje. Moteris, išugdžiusi vieną talentingiausių Lietuvos vidurio puolėjų, pasakoja apie Jono krėstas išdaigas.
– Kaip manote, koks yra pirmojo trenerio indėlis į tolesnę sportininko karjerą?
– Manau, pats didžiausias, nes turi vaiką išmokyti krepšinio pagrindų. Kaip išmokysi – taip jis ir žais toliau.
– Kas buvo sunkiausia dirbant su Jonu ir ugdant jo talentą?
– Su juo dirbti nebuvo sunku. Iškildavo panašių problemų kaip ir dirbant su visais vaikais: tai nori lankyti treniruotes, tai nebenori, atsiranda visokių pagundų, norisi pasimuliuoti. Visko buvo, bet dėl Jono rūpesčių neturėjau. Tik jam visokia technika labai rūpėjo: tai ranka lūždavo, tai koja, todėl praleisdavo treniruočių ciklą (juokiasi.) Šiaip geras vaikas buvo.
– Ar daug išdaigų krėsdavo Jonas?
– Kaip kada. Įsimintiniausia išdaiga buvo, kai nepasirodė treniruotėje, o vėliau atėjo lūžusia ranka. Paklausiau, kas nutiko, o jis papasakojo, kad dviračio stabdžiai buvo sugedę, todėl jis įkišo koją į priekinį ratą ir apvirto – lūžo ranka (juokiasi.)
– Ar iš karto pastebite jauno žmogaus talentą?
– Taip, dėmesį atkreipiu iš karto. Tokie vaikai išsiskiria – yra protingi ir turi duomenis: jų didelė pėda, ilgos galūnės, yra aukšti, ištįsę. Taip pat žiūriu ir į tėvus, senelius. Taip prasideda darbas.
– Kaip vertinate Jono žaidimą ir pasirodymus?
– Žinoma, stebėjau rungtynes, jis juk mano auklėtinis. Visuomet noriu, kad Jonui kuo geriau pasisektų ir jis kuo geriau atrodytų. Kita vertus, kaip trenerė pastebiu, kad ko nors jam trūksta, kad galėtų kaip nors geriau padaryti. Tačiau dabar, kai nebedirbu su juo, negaliu ir pasakyti. Prieš olimpiadą net nespėjau jam paskambinti ir pakalbėti.
– Buvote viena iš nedaugelio moterų, treniruojančių krepšininkus vyrus. Dėl to jums buvo sunkiau ar lengviau?
– Kai pradėjau dirbti, buvo labai sunku. Netgi kai laimėdavo mano auklėtiniai, po varžybų vyrai treneriai rankos nepaspausdavo. Stipriai jaučiau jų neigiamą požiūrį, kad „boba“ bernus treniruoja. Labai dėl to išgyvendavau, bet atsilaikiau. Dabar jau visi priprato prie manęs ir to nebėra.
Tikrindavo pažymių knygelę
Rūta Meilutytė (nuotr. SCANPIX)
Pirmasis olimpinės čempionės plaukikės R. Meilutytės treneris Giedrius Martinionis ją treniravo Lietuvoje. Nors vyras su Rūta dirbo daug metų, susidūrė su nemalonia situacija: mergaitės tėtis pažėrė jam gausybę kaltinimų. Vis dėlto G. Martinionis sutiko pasidalyti prisiminimais apie plaukikės vaikystės akimirkas.
– Ar svarbus yra pirmojo trenerio indėlis į tolesnę sportininko karjerą?
– Tai priklauso nuo trenerio. Vieni sportininkus treniruoja tik metus ar pusmetį, o visą kitą darbą atlieka kiti kolegos. Mano treniruojama Rūta pasiekė tarptautinį lygį, tik paskui išvažiavo į Angliją ir iškovojo aukso medalį. Taigi, apibūdininmas „pirmasis treneris“ ne visuomet atitinka tikrovę.
– Ar iš karto pastebėjote R. Meilutytės talentą?
– Iš karto pamatai, ar žmogus gabus plaukti. Daugiausia vertini fizines ypatybes, charakterį, valią užsispyrimą, paklusnumą. Talentas iš to ir susideda: matai, ar vaikas skęsta, ar jo kaulai lengvi, ar jis puikiai jaučiasi vandenyje, ar greitai perpranta, kaip kontroliuoti judesius. R. Meilutytė visomis šitomis savybėmis pasižymėjo.
– Ar kada nors bent svajojote, kad jūsų auklėtinė taps olimpine čempione?
– Mano trenerio treneris treniravo 13 metų mergaitę, kuri tapo Sovietų Sąjungos čempione. Mano treneris treniravo Rolandą Gimbutį, kuris du kartus tapo Europos jaunių čempionu. Jis man pasakė: „Mes abu turėjome po galimybę, bet tikiuosi, kad tu mus pranoksi.“ Taigi, man pasisekė labiausiai (juokiasi). Žinoma, kad svajojau. Žinojau, kad Rūta pateks į olimpiadą, mes planavome prasibrauti į Rio de Žaneiro olimpiadą. Žinoma, svajonės apie medalį buvo už kalnų, bet juk sakoma: „Prastas kareivis, kuris nenori tapti generolu.“
– Kokia Rūta buvo vaikystėje?
– Ji visuomet buvo labai geras ir nuoširdus vaikas. Su niekuo nesipyko, jai nieko nebuvo gaila, viskuo dalydavosi su kitais. Nereikėdavo iš paskos bėgioti ir aiškinti, ką daryti. Ji buvo ne pagal metus savarankiška.
– Ar krėsdavo kokių nors šunybių?
– Na, nežinau. Plaukimą lankė daug berniukų, ji puikiai sutarė su jais, žaisdavo ir krepšinį, ir futbolą. Baseine niekuomet nebuvo iškrėtusi jokios šunybės ar atsikalbinėjusi. Mokykloje galbūt, bet aš to nesužinodavau, nes žinojo, kad barsiu. Visuomet tikrindavau auklėtinių pažymių knygeles, ar padaro namų darbus. Treneris yra tarsi antras tėvas (šypsosi.)
– Paminėjote tėvus. R. Meilutytės tėtis daug kartų apie jus neigiamai atsiliepė, kaltino, kad jūs jį apjuodinote. Kaip buvo iš tiesų?
– Neverta to komentuoti. Aš kalbėjau su Rūta, ateis laikas ir ji pati viską papasakos. Yla iš maišo išlįs. Man svarbiausia, kad Rūta žino, kaip yra. Žino, kiek man reikėjo su kuo kalbėtis, nes tėtis atsirado tik tuomet, kai ji jau pasiekė tarptautinį lygį. Norint išspręsti problemą reikia kalbėtis, o ne lieti neapykantą per spaudą.
– Ar su Rūta šiuo metu gerai sutariate?
– Mes su Rūta kalbėjomės ir ji net nesupranta, kodėl visa tai vyksta.
Kovotojas nuo pradžios iki galo
Mindaugas Griškonis (nuotr. SCANPIX)
Lietuvos irkluotojo M. Griškonio pirmoji trenerė Inga Domarkaitė prisimena sportininko ramybę ir tikina, kad jis niekuomet nebuvo iškrėtęs piktos išdaigos.
– Kokio dydžio yra pirmojo trenerio indėlis į tolesnę sportininko karjerą?
– Visų pirma, dėl pirmojo trenerio pastangų vaikas pamilsta šią sporto šaką, į ją įsijaučia, o jau vėliau kiti treneriai duoda daugiau.
– Kas buvo sunkiausia dirbant su Mindaugu ir ugdant tokio lygio sportininką?
– Nebuvo sunku. Jis labai norėjo išmokti irkluoti, be to, fiziškai buvo stiprus, nes anksčiau buvo lankęs plaukimą.
– Koks Mindaugas Griškonis buvo vaikystėje?
– Man jis nelabai pasikeitęs atrodo ir dabar (šypsosi). Žinoma, suaugo, subrendo. Kaip ir visi vaikai buvo truputėlį pašėlęs, turėjo nemažai jaunatviško maksimalizmo. Išdaigų per treniruotes nekrėsdavo, o po jų, kai vaikai pasilikdavo, tikriausiai visko būdavo. Bet Mindaugas tikrai nėra iškrėtęs nieko pikta.
– Ar iš karto pastebėjote jo talentą?
– Manau, kad taip. Jis kažką savyje turėjo. Ir dabar daug iš jo tikiuosi, norisi, kad jam pasisektų. Žinote, vieniems irkluotojams tiesiog sekasi – visada būna palankus oras ir panašiai. O Mindaugui niekada taip nebūna – jis turi kovoti nuo pradžių iki galo. Jis kovotojas.
– Jums, kaip moteriai, dirbti su vaikinais buvo sunkiau ar lengviau?
– Su berniukais visuomet yra lengviau dirbti negu su mergaitėmis, iškyla kur kas mažiau problemų (juokiasi.)
TIK FAKTAI:
Vaikystėje M. Griškonis nerodė jokio entuziazmo sėsti į valtį. Vieną kartą, žaisdamas krepšinį su klasės draugais, Mindaugas gavo pasiūlymą išbandyti jėgas irkluojant. Pabandė, o paskui ėmė rimtai treniruotis.
Krepšinį vaikystėje bandė žaisti ir R. Meilutytė. „Treneris pamatė, kad esu talentinga, todėl ėmė įkalbinėti, kad nemesčiau plaukimo. Vis dėlto nepaklausiau ir kelerius metus žaidžiau krepšinį. Tačiau gavau kojos traumą ir grįžau į baseiną“, – prieš daugiau nei pusę metų portalui balsas.lt pasakojo Rūta.
J. Valančiūnas vaikystėje krepšinio treniruočių vos neiškeitė į pramoginių šokių repeticijas. Į jas berniuką nuvedė mama.
