Laurų dėl pralaužtos Berlyno sienos nepasidalinant buvusiam Sovietų Sąjungos kompartijos vadui Michailui Gorbačiovui, tuometiniam sovietų užsienio reikalų ministrui Eduardui Ševardnadzei, JAV eksprezidentui Džordžui Bušui tėvui (George Bush Sr.) ir paskutiniajam Vakarų Vokietijos kancleriui Helmutui Koliui (Helmut Kohl), politologams ir kultūrologams besidžiaugiant, kad 1989 m. lapkričio 9 d. buvo išardyta Europą po Antrojo pasaulinio karo perskyrusi simboliška ideologinė „geležinė uždanga”, užmirštama dar viena svarbi tų įvykių pasekmė. Prieš dvidešimt metų buvo atverta pasauliui, o 1990-aisiais visai išnyko keista geopolitinė Antrojo pasaulinio karo laimėtojų išpera – į Vakarų sąjungininkų okupacinius sektorius padalyta vadinamoji Vakarų Berlyno kvazivalstybė, iš visų pusių apsupta Maskvai paklusnios Rytų Vokietijos. Dabar Europoje liko tik vienas neišspręstas panašus Antrojo pasaulinio karo padarinys – Rusijai laikinai administruoti atiduota buvusi nacionalsocialistinės Vokietijos Rytų Prūsijos provincijos šiaurinė dalis su Karaliaučiaus (Kaliningrado) miestu prie Baltijos jūros tarp Lenkijos ir Lietuvos.
Mažesnis blogis
Anot Seimo nario Česlovo Juršėno jaunystėje parašyto „Tarptautininko žinyno“ (Vilnius, „Minties“ leidykla, 1983 m.), specialų statusą turėjęs Vakarų Berlynas buvo ilgalaikis tarptautinio įtempimo šaltinis, „fronto miestas“. 1961 m. rugpjūčio 13 d. Maskvos įsakymu vokiečių komunistų pastatytą, vakarinę ir rytinę Berlyno dalį atskyrusią betoninę sieną tuometinis JAV prezidentas Džonas F. Kenedis (John F. Kennedy) laikė „mažesniu blogiu“, nes bijojo, kad sovietai Vakarų Berlyną tiesiog užgrobs.
Kalėjimas kainavo milijonus
M.Gorbačiovo „pertvarkos“ laikais Vakarų Berlynas nebebuvo strategiškai svarbus – jame buvo dislokuota tik apie 12 tūkst. amerikiečių, britų ir prancūzų kareivių (paskutinieji iš miesto į kitas tarnybos vietas Vokietijoje išvyko arba namo grįžo 1994 m., jau po šalies suvienijimo, tais pačiais metais iš Vokietijos rytinės dalies pasitraukė ir rusų kariuomenė). Pirmasis ženklas, kad bus keičiamas Vakarų Berlyno statusas – 1987 m. nugriautas britų okupaciniame sektoriuje stovėjęs Špandau kalėjimas, kuriame sėdėjo nugalėtos nacionalsocialistinės Vokietijos vadai (paskutinis kalinys – 1987 m. rugpjūčio 17 d. savo kameroje miręs Adolfo Hitlerio pavaduotojas Rudolfas Hesas (Rudolf Hess). Nuteistuosius saugojo sovietų, amerikiečių, prancūzų ir britų sargybiniai, kalėjimą išlaikyti karo laimėtojams kasmet kainavo 1 mln. dolerių.
Užmokestis už Maltos konferenciją
Pastatyti Berlyno sieną sovietams ir Rytų Vokietijos režimui kainavo 3 mln. 638 tūkst. dolerių , ne mažiau kiekvienais metais tekdavo išleisti ją saugant. Jeigu M.Gorbačiovas būtų įsakęs šaudyti į vokiečius, 1989 m. lapkričio 9 d. puolusius ardyti Berlyno sieną ir veržtis pas giminaičius į vakarinę miesto dalį, amerikiečiai būtų atšaukę sovietams gyvybiškai svarbų SSRS ir JAV vadovų susitikimą 1989 m. gruodžio 2-3 dienomis laive prie Maltos krantų, Kremlius būtų netekęs Vakarų bankų paskolų, atbaidęs amerikiečių, britų, vokiečių, japonų investuotojus, todėl, sužlugus SSRS, įkandin į keletą valstybių galėjo subyrėti ir pati Rusija (ypač jos valdomas Šiaurės Kaukazas).
Povandeninė Berlyno siena
Niekas netrukdo Lietuvos sąjūdininkams, Lenkijos „Solidarumo” aktyvistams ir buvusiems Rytų Vokietijos režimo priešininkams galvoti, kad tai jų mitingai, bado akcijos, uždegtos žvakutės nugriovė Berlyno sieną. Tačiau ties karalienės Luizos tiltu per Nemuną rusų muitininkai iki šiol stabdo ir atsirinktinai praleidinėja ES šalių piliečius, o Rusijos centrinei valdžiai ir Karaliaučiaus administracijai nusipjauti į Europos Parlamento raginimus paversti šį pasienio postą „taikos tiltu“. Baltijos jūros dugnu nuo Vyborgo (Rusijos Federacija) iki Greifsvaldo (Vokietijos Federacija) kitais metais bus pradedama tiesti povandeninė Berlyno siena ir jokie Estijos, Latvijos, Lietuvos politikų bei visuomeninių organizacijų protestai šios statybos nesustabdys.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
