Mergina tuoj suskubo priminti, kad modelio karjera jai sekasi puikiai. „Veiklą, susijusią su modeliavimu vystau labai sistemingai. Man nuotraukos reikalingos ne atnaujinti savo veidaknygę, jos yra skirtos mano portfolio ir mano kaip modelio karjeros tikslais. Aš noriu, kad kuo daugiau žmonių apie mane sužinotų ir kviestų prisidėti prie jų projektų“, - atviravo Tina.
- Ar pameni pirmą savo tatuiruotę? Kada ir kokia proga ji atsirado?
- Žinoma, kad pamenu! Jau pati pirmoji buvo ganėtinai didelė ir labai spalvota bei linksma. Norėjau, kad tai būtų žmogeliukas arba kitaip draugelis, kuris visada būtų su manimi. Mažas, pasišiaušęs ir piktas – grynai toks kaip aš rytais (juokiasi). Ilgai jos laukiau, nes meistras buvo išvykęs į užsienį kuriam laikui padirbėti ir buvo labai sunku surasti bendrą tinkamą laiką bei pagauti jį sugrįžusį į Lietuvą. Progos tikrai nebuvo, aš tiesiog labai norėjau. Manęs negąsdino nei skausmas, nei laikas, kurį reikės išsėdėti, kol ją darys – absoliučiai nieko nebijojau. Net nebijojau, ką žmonės pasakys. Ir net meistras Ernis tada pagyrė, kad kaip tikras karys atlaikiau.
- Ar dažnai girdi klausimą „Mergaite, ar pagalvojai, kaip atrodysi senatvėje“?
- Taip taip, ir dar klausia rusiškai, ar čia visam gyvenimui (juokiasi). Tada sakau, kad taip, visam, bet visam mano gyvenimui, o ne jūsų. O jie visą gyvenimą gyvena Lietuvoje ir lietuviškai nemoka, tai... Tai tą ir manau, kad tai yra mano gyvenimas ir mano pasirinkimai, aš juk neklausinėju gatvėje sutiktų nutukusių žmonių, ar jie visada tokie ir bus, ar jie supranta kaip tai kenkia jų organizmui, ar jie suvokia, kad atėjo metas nustoti ryti viską, kas papuola po ranka... Kiekvienas žmogus turi teisę į savo kūną ir kiekvienas asmeniškai pasirenka jo stovį bei būklę.
- Netyla diskusijos, užsienio portalai tiesiog ūžia apie tai, ar tatuiruotos merginos yra seksualu.
- Man tatuiruotas kūnas yra labai seksualu, nes tai suteikia tam tikro prieskonio visam bendram vaizdui. Už to slypi modelio istorija kaip asmenybės, jo pasaulėžiūra. Aišku, jeigu tai nėra vien mados klyksmo vedamas dalykas, kai tatuiruojamasi įprastais piešiniais, kuriuos turi kas trečias žmogus arba kokia nors pasaulinė pop žvaigždė. Tatuiruotės intriguoja ir suteikia paslaptingumo, kas ir yra dalis seksualumo, bent jau mano supratimu.
- Ar teko nors kartą gyvenime patekti į nepatogią situaciją dėl tatuiruočių?
- Bandau sugalvoti, kas man yra nepatogi situacija... Hmm, tikrai į nepatogią situaciją buvo patekęs mano kolega renginių vedėjas, kai šiais metais per Kalėdas vaidino Kalėdų senelį. Jis kėlė ranką norėdamas pamojuoti, o kadangi kostiumo rankovė buvo plati, ji nusmuko žemyn ir vaikai pamatė jo tatuiruotą ranką. Tada, aišku, vaikai klausė, kas čia tokio yra ir kodėl Kalėdų senelis turi tatuiruočių (juokiasi). Nepatogi situacija, tačiau kam? Žmogui, kuris buvo Kalėdų seneliu, Kalėdų seneliui kaip personažui, ar tėvams, kurie turėjo aiškinti savo vaikui, kas ten ir kodėl? O gal kaip tik tai viso labo smagus nutikimas, kuris turėtų vesti visus žmones į tą lygmenį, kai neklasifikuojame žmonių į tuos, kurie gali turėti tatuiruotes ir tuos, kurie negali, nes „aceit“ jų darbas netinkamas būti su tatuiruotėmis. Visi mes viską galime – neapkraukime savęs.
- Kokios tatuiruotės niekada nesidarytum? Ir... Kokios nuotraukos niekada nenorėtumei turėti savo portfolio?
- Jokių polinezietiškų raštų, maorių raštų, nes jie ne man. Man labiau artima animacija. Nenorėčiau nuotraukų, kur aš būčiau apsirengusi tigrinį apatinių komplektuką ir rymočiau prie sovietinio kilimo kybančio ant sienos kokiame nors rajono bute. O jeigu rimtai, tai stengiuosi neturėti griežtų nusistatymų, nes viskas priklauso nuo idėjos ir fotografo. Tačiau yra projektai, kuriuos iškart atmetu, pavyzdžiui, jokio fotografavimosi pusnuogei apleistuose pastatuose. O šiaip – dievinu mados fotosesijas!
- Foto objektyvas – jis draugas, meilužis ar persekiotojas, turintis daug paslapčių?
- Jau beveik metus intensyviai fotografuojuosi ir galiu pasakyti, kad nemėgstu to (juokiasi) Žinau, skamba keistai, dviprasmiškai ir juokingai gal net, tačiau žymiai mieliau aš filmuojuosi, nes video labiau perteikia ir stipriau įamžina. Dėl vienos geros nuotraukos reikia labai daug dirbti, tiek su savo kūnu ir mimikomis, tiek su psichologiniais aspektais. Yra tam tikras barjeras, riba, kurią reikia išmokti peržengti, kad paskui jau darbas vyktų sklandžiai ir rezultatas džiugintų. Tai turbūt tam tikra atsipalaidavimo būsena, kurią reikia išmokti įjungti, o tam reikia daug praktikos.
- Fotografijoje yra plona riba tarp meno ir vulgarybės – kaip manai, kur yra toji riba?
- Manyčiau, kad detalėse, pozose, apšvietime, mimikoje... Tai buvo minčių lietus, tačiau kažkuris iš paminėtų dalykų, o gal net ir visi viename sukuria tą ribą, tą plonytę liniją. Aš kartais sakau fotografams, kad nenoriu meno savo nuotraukose, nenoriu ir tokių, kurios dedamos į kažkokius neaiškius puslapius internete. Nuotraukose turbūt labiausiai norisi matyti istoriją, pajusti, ką sako žmogaus veidas, akys, kūnas. Ar kada pagalvojote, kad nuotraukose yra užfiksuotas sustabdytas laikas?
- Ar pameni savo pirmą fotosesiją? Kaip jauteisi prieš objektyvą?
- Aš privalau būti drąsi! Toks mano darbas, jeigu kažko ir bijau, negaliu išsiduoti. Jaudulys visuomet yra, nes tai tik įrodo, kad esu gyva būtybė ir mane veikia aplinka, kad nesu kažkokiam vegetacijos periode. Tačiau, kai darai dalykus, kurių nori ir žinai, kad jie atneš tau tam tikrus vaisius – nustoji jaudintis, bent jau ta prasme, kad nedreba balsas ir nevirpa dešinė koja kaip per vairavimo egzaminą. O pirmą kartą prieš objektyvą jaučiausi labai susikausčiausi, nes nežinojau kaip reikia tinkamai pozuoti, galvoje sukosi mintys, ar sugebėsiu pateisinti fotografo lūkesčius ir ar jis nenusivils manimi. Būti modeliu yra tam tikras peržengimas iš savo komforto zonos į diskomforto zoną.
- Dažnai atlikėjai kalba, kad prieš kiekvieną pasirodymą jaudinasi. Ar su fotosesijomis yra tas pats?
- Kaip jau ir minėjau – nuo jaudulio nepabėgsi, tačiau tai yra kiek kitoks jaudulys nei tas, kai mama jaudinasi dėl per ilgai diskotekoje užsibuvusios dukrelės. Fotosesija yra tas malonus jaudulys, laukimas, nes žinai, kad bus įdomu mėgautis procesu, o paskui džiaugtis rezultatu. O džiaugtis yra būtina visuomet, nes kad ir viena gera nuotrauka – man yra didelis džiaugsmas, va, jeigu nebūna nė vienos, tada jau šiek tiek būna liūdesio, tačiau prisimeni laiką, kuris smagiai praėjo ir nustoji jaudintis dėl to, kad nepavyko. Fotosesijos toks dalykas, kuris susideda iš kelių plotmių.
- Kaip prižiūri savo kūną? Sporto salė, aerobika, ekstremalus sportas?
- Nekenčiu aerobikos! Nors pripažįstu, kad tai būtų puiki kardio treniruotė, bet mane traumavo universitete, kai su drauge sugalvojom lankyti aerobiką ir mums reikėdavo straksėti pagal Dimos Bilano muziką, tos visos kombinacijos man būdavo per daug sudėtingos ir greitos (juokiasi) Aš lankausi sporto salėje ir treniruojuosi su treniruokliais, turiu ir nuostabų trenerį Vilių, kuris man labai daug padeda ir visuomet nepamiršta pagirti bei motyvuoti. Pataria ir pamoko, kai sugalvoju, kad man atsibodo „štangos“ ir noriu ko nors naujo, pavyzdžiui, TRX treniruočių. Esu išbandžiusi daug skirtingų sporto šakų, mokykloje labai mėgau stalo tenisą ir badmintoną, paskui pradėjau treniruotis dziudo. Kovos menai yra išlikę mano gyvenime iki šiol, kaip viena neįgyvendinta svajonė, gal reikėtų grįžti prie jų? Nes parako aš tikrai turiu kovoms (juokiasi) Tiesa, slidės, pačiūžos, dviratis, riedlentė, riedučiai – man nėra svetimi dalykai. Aš nemėgstu tinklinio - niekada nepamatysit manęs jį žaidžiant.
- Tiesą pasakius, apie moters kūno kultą sklando dar daugiau gandų. Kodėl, tavo manymu, moters kūnas sukelia tiek susidomėjimo?
- Juk ne kas kitas, o moteris į pasaulį „išleidžia“ naują gyvybę. Moteris yra stebuklinga būtybė. Jos kūnas estetiškai patrauklesnis.
- Esi sulaukusi ir pasiūlymų iš užsienio, ar žingsniai jau žengti?
- Visa tai yra ilgas procesas, norint įsitvirtinti kitose šalyse ar išvis į jas įžengti ir būti pakviestai sudalyvauti kastinge yra didis dalykas. Reikia dėl to gerokai pasistengti, tačiau nepabandęs juk nežinosi, todėl aš bandau žingsnelis po žingsnelio judėti pirmyn. Svarbiausia, kad nuolat sutinku naujus žmones, kurie man labai padeda judėti tikslo link, nes vienas lauke ne karys.
- Kaip manai, ar Lietuvoje egzistuoja moters kūno fotografija kaip meno išraiška atsisakant to baisaus žodžio „aktas“?
- Man nepatinka nuotraukos, kuriose yra absoliučiai nuogas moters kūnas, turi išlikti ta riba ir ta paslaptis, apie kurią kalbėjau. Kažkaip neįdomu žiūrėti. Neskanu... Arba turi nesimatyti veido, tada tas kūnas tampa tarsi nepriklausomu. Bet turint tatuiruotes šitas variantas iškart atkrenta, nes vis vien būsi atpažinta (juokiasi).
- Tarptautinė rinka, kaip jau ir minėjau, yra labai didelė – kaip manai, kuo Tina išsiskiria iš visų kitų modelių?
- Gal savo liūdesiu? Dažnai žmonės man sako, kad beveik visose nuotraukose atrodau labai liūdna. Kartais net išsigandusi ar nusiminusi. O gal aš tiesiog paskendusi egzistenciniuose svarstymuose, nugrimzdusi į filosofinį lygmenį? Pamenate, buvo toks įvykis, kai podiumu ėjo manekenė ir jos skruostu riedėjo ašara – ji verkė. Kiek daug diskusijų tuomet sukėlė šis įvykis ir kiek žmonių pažadino susimąstyti.
- Matyt, turi nemažai vyriškosios lyties gerbėjų. Ar tenka sulaukti jų laiškų? Kokie jie?
- Linksmoji šou dalis prasideda! Aš labai myliu žmones, nes jie tokie netobuli. Taip, vyrai, vaikinai, berniukai tikrai daug rašo, žada dovanas, dėmesį, kviečia į pasimatymus, domisi manimi, prašo mano nuotraukų, siūlo draugauti, tekėti ir panašiai... Kartais net sakosi esą fotografai ir bando prisikviesti į fotosesijas. Laiškai būna labai skirtingi, kaip aš sakau, visi turi savo „kabinimo“ sistemą. Prisijuokti tikrai būna iš ko ir dažnai tenka užblokuoti, nes rašo ir rašo, nors ir neatrašai kelis mėnesius. Stengiuosi būti maloni, jeigu pasako komplimentą – padėkoti ar pan., tačiau galiausiai supranti, kad tai tik laiko gaišimas. Yra turbūt ne vienas toks vyrukas, kuris rašo visom gražiom merginom ir tikisi, kad kuri nors užkibs ant kabliuko. Pavyzdžiui: „Sveiki, aš esu Tomas iš Vilniau, man 22 metai. Baigiau mokykla. Studijavau Vilniuje Valakampiuose internetiniu pulapiu kurėjas. O Trakuose mokiausi is medienos, ir dirbau Trakuose su dokumentais, mokinau kitus kaip dirbti su kompiuteriu. Labiauiai man patinka keliauti, sportuoti, žaisti krepšini, futbolą ir tinklini. Aš dabar labia sportuoju, begioju rytais, atsispaudymus darau, atsilenkimus. Negeriu, nerūkau jau 1,5m. Dar man patinka automobiliai ir ju sportas, apie automobilius jau nuo vaikystės pradėjau domėtys. Esu gražus vyrukas, simpatiškas, mylinti tiek vidumi tiek ir įšore. Dirbu reklamos paslauguose, gaminu visokias vizitines, lankstinukus, skrajutės ir t.t. Dirbu dj ir renginiu vedėju. Dar sioki toki darba turiu internetiniu puslapiu administratorius. Norejau paklausti gal noretum koki savaitgali susitikt su manim ir isgert kavos su manim ir pabendrauti realiai“.
Galiu lažintis, kad šį laišką gavo šimtai merginų! Aš tau sakau, aš myliu žmones, nes jie tokie netobuli.
- Kaip manai, sąvokos „vyriškumas“ ir „moteriškumas“ vis dar yra svarbios. Ką tau reiškia kiekviena iš jų?
- Jau žinau šio klausimo potekstę: tatuiruotas kūnas labai nemoteriška (juokiasi). Bet grįžtant prie atsakymo į klausimą, tai žmonės visada buvo linkę ieškoti „sviesto sviestuoto“: moteriška moteris, vyriškas vyras. Ir taip mes patys įsiveliam į psichologines pinkles, kai moteris išgyvena dėl to, kad ji per mažai moteriška, nes nemėgsta gaminti maisto ir lakuotis nagų, o vyras nėra vyriškas, nes nevairuoja ir nesugeba suremontuoti varvančio čiaupo. Tai yra standartai, kuriuos reikia laužyti. Taip, mergaitės bezda tikrai ne levandomis. O tai, kad vyriškumas yra nykstantis vyrų bruožas – visos merginos ir moterys yra pačios dėl to kaltos. Išsilepinom amžinus berniukus su savo lygiom teisėm...
- Kokią Tiną matysime po penkių ar dešimties metų?
- Būsiu dar gražesnė ir dar jaunesnė ir su dar daugiau tatuiruočių - nežinojote, atradau amžiną jaunystės eleksyrą?! Palinkėčiau sau vyro ir vaikų, bet nelinkėsiu (juokiasi).