Andrėjus buvo ryški asmenybė Carinės Rusijos visuomenėje. Jis vienas pirmųjų įsigijo automobilį, taip tapdamas „Russo-Balt“ ambasadoriumi užsienio šalyse. Įkūręs pirmąjį rusišką žurnalą apie transporto priemones, vyras pradėjo keisti tautiečių požiūrį į mašinas, kuris tuo metu buvo ganėtinai skeptiškas.
O kaip kitaip garsinti automobilį, jei ne juo lenktyniaujant? Pirmasis Andrėjaus žygis prasidėjo dar 1911 metų ralyje Sankt Peterburgas – Maskva – Sevastopolis, kuriame mūsų herojus iškovojo aukso medalį. Šis laimėjimas Andrėjui padėjo užsitarnauti kaip vieno geriausio Carinės Rusijos vairuotojo reputaciją.
Tačiau kitoje Europos pusėje, mažytėje Monako valstybėje, vietinė valdžia stengėsi išspręsti didelę problemą. Kadangi visos šalies verslas gyveno iš turistų kišenių, ne sezono metu Monakas tiesiog merdėjo. Taigi, siekdami pritraukti taip reikalingų investicijų, valdžia sugalvojo surengti grandiozines automobilių lenktynes. Taip 1911 metais atsirado „Rallye-Automobile-Monaco“ varžybos, kurių dalyviai turėjo iš skirtingų valstybių kuo greičiau pasiekti Monte Karlą.
Būdamas tikru nutrūktgalviu, Andrėjus nusprendė sudalyvauti šiose lenktynėse, o savo starto tašką pasirinko Sankt Peterburgą, kuris buvo tolimiausiai nuo Monte Karlo nutolęs miestas. Skaičiavimai parodė, kad norint laiku pasiekti finišą, Andrėjui teks startuoti 1911 metų gruodžio 31 dieną. Vyras į ekipažą priėmė kompanioną Vadimą Mikailovą, kuris turėjo nustatinėti maršrutą ir užfiksuoti kelionės akimirkas.
O ką, šis drąsusis ekipažas vairavo? Tai „Russo-Balt S24/55“ automobilis, kuris iš pirmo žvilgsnio priminė standartinę versiją. Gamyklinis „S24/55“ turėjo galinę linginę pakabą, mechaninius stabdžius tik gale ir 4,5 litro darbinio tūrio agregatą. Atrodytų, tikra beprotybė su tokia mašina įveikti kelis tūkstančius kilometrų. Tačiau šis „Russo-Balt“ buvo ruoštas tikriems iššūkiams – kubatūra pakelta iki 5 litrų, kas leido išgauti 55 arklio galias, kas tuo metu atrodė išties daug. Šis, lenktynėms skirtas automobilis gebėjo įsibėgėti iki 120km/val. greičio, kas taip pat tuo laikmečiu atrodė sunkiai suvokiama.
„Russo-Balt“ gamykloje buvo sumontuoti ir paties Andrėjaus primygtinai pareikalauti patobulinimai. Tam laikmečiui nebūdingos elektrinės lempos, kurios buvo maitinamos per akumuliatorius, kuriuos krovė variklio sukamas generatorius. Visai kaip modernioje mašinoje. Andrėjus taip pat pasirūpino sumažinti automobilio svorį iki minimumo, atsikratydamas visų nereikalingų apdailos dalių ir net priekinio stiklo.
Ir štai šaltą gruodžio 31-osios rytą „Russo-Balt S24/55“ stovėjo Sankt Peterburgo pakraštyje, jau paruoštas startui. Tačiau nutiko nelaimė – bandydamas užkurti variklį, Vadimas susilaužė ranką (starteris dar nebuvo išrastas). Vietiniai medikai reikalavo, jog Vadimas nutrauktų kelionę, tačiau pastarasis atšovė, jog sugebės atlikti užduotis ir du narsūs vyrai pradėjo savo žygį.
Kelio ir oro sąlygos buvo tiesiog nežmoniškos. Žiema, stipriai sukausčiusi šiaurės ir rytų Europą, rodė savo nagus – didžiulis šaltis, žvarbios pūgos lėmė, kad pirmasis rusiškas lenktyninis automobilis sunkiai yrėsi į priekį. Kartais oro sąlygos buvo tokios prastos, jog Vadimas turėdavo eiti priešais automobilį, ieškodamas tinkamo pagrindo pravažiuoti. Kuomet sąlygos pagerėjo vyrai etapas skubėdavo didesniu nei 100km/val. greičiu.
Taigi, po alinančių 195 valandų ir 23 minučių „Russo-Balt“ ekipažas pasiekė Monte Karlą, finišuodami pirmojoje pozicijoje. Per tokį ilgą laiką vyrai sugebėjo nuvažiuoti 5241 kilometrą, vidutiniu 16,7 km/val. greičiu ir sudegindami vidutiniškai 18 litrų benzino šimtui kilometrų. Šiuo pasirodymu rusiškas ekipažas, įveikęs visas kliūtis sugebėjo aplenkti dar 83 ekipažus iš visos Europos.
Keista tai, jog lenktynių organizatoriams nepatiko rusų triumfas ir šie „Russo-Balt“ ekipažui skyrė tik devintąją vietą bendroje įskaitoje, motyvuodami, jog automobilyje trūko sėdynių, bagažo ir kitų dalių. Taip pat organizatoriai neatsižvelgė, jog Andrėjus ir Vadimas didžiąją kelio dalį kovojo su atšiauriomis oro ir kelio sąlygomis.
Atsiėmę apdovanojimus, ekipažas pasuko link Atlanto vandenyno. Dar pusantro tūkstančio kilometrų iki Liono uosto ir „Russo-Balt S24/55“ jau ruošiamas kelionei į Sankt Peterburgą. Sugrįžus, carinė valdžia taip pat nusprendė apdovanoti drąsuolius, o Andrėjus gavo pirmąjį apdovanojimą už nuopelnus automobilizmo srityje. „Russo-Balt“ taip pat susilaukė tarptautinio pripažinimo, o pardavimai išaugo akimirksniu.
Taigi, „Russo-Balt S24/55“ tapo pirmuoju profesionaliai paruoštu rusišku lenktyniniu automobiliu, kuris taip pat susilaukė tarptautinio pripažinimo. Gaila, tačiau originalus egzempliorius dingo Rusijos pilietinio karo metu, o ne visai tiksli kopija, tam tikrą laiko tarpą, stovėjo Rygos muziejuje.
