Pirmasis pasimatymas su Tikruoju Andriumi Žiurausku įvyks čia ir dabar. Tie pirmieji kartai dažnai būna nejaukūs, kupini nerimo ir paslapties. Netikėti, retsykiais labai atviri, kad net skauda. Lygiai taip pat, kai tau po pasimatymo nepaskambina. Bet nesibaiminkite – rytdiena viskas žymiai gražiau. Gi tikėdamas rytojumi užmiega ir atsikelia ir pats aktorius.
„Pasaulyje yra paplitusi teorija, kad kiekvienas iš mūsų turime puselę, kuri vaikščioja ir galbūt vieną dieną mes ją sutiksime. Esu tikras, kad labai didelė dalis Žemėje vaikštančių žmonių bijo sutikti savąsias, nes tada reikėtų kažką labai kardinaliai keisti. Aš esu už savo pusės laukimą. Ir tikėjimą jomis! Tai nelengva. Bet tada bus kaip filme.
Meilė yra gražiausias dalykas, kuris gali nutikti. Tai yra tarsi narkotikas. Ir nepykite tie, kurie sako: „Pripratau prie žmogaus“. Nes tai nėra meilė. Ji kažkas kito“, - pokalbį pradeda Andrius.
- Ar prisimenate savo pirmąjį įsimylėjimą?
- Taip, bet tai ne tie laikai, kai tampėme mergytėms už kasų. Ne, aš atsimenu savo pirmąją mokyklos meilę, tokią šviesią, gražią. Nes visos meilės yra gražios. Kartais skaudžios, kartais pilnatviškos ar neišsipildžiusios.
Meilė mus verčia judėti į priekį. O jeigu meilė mus žlugdo, vadinasi, kad kažką joje blogai darome. Bet jeigu tu tikrai žmogų myli, tu darysi viską, kad jam sektųsi net tuomet, kai jis yra su kitu.
- Kartais meilė teatrui gali būti net viršesnė už meilę kitam žmogui.
- Aš pats esu iš tų. Bet tai – visiškai kitokia meilė. Tiesiog ateina supratimas, kad jeigu tu esi teatre, atsiduodi kinui ar kūrybai, deja, bet tavo šeima nukenčia. Jie gali būti patys tolerantiškiausi žmonės, bet jie bus besiaukojantys. Nes tu esi Ten.
- Ar tai ir yra ta teatro kančia, apie kurią kalba aktoriai?
- Ji tikrai nėra apčiuopiama. Kaip ir neapčiuopiama akimirka, kai išlipi iš lovos, nueini nusivalyti dantų ir galvoji: „Velnias, koks aš esu pavargęs“. Kas nutiko per pusvalandį, kad emocijos taip kardinaliai pasikeitė? Kitą kartą porą dienų vaikštai išsišiepęs ir negali suprasti kodėl. Mes patys sau esame didžiulės paslaptys, tad tie, kurie mano viską žinantys, tad dar ir moko, yra didžiausi bukagalviai.
Būsiu sąžiningas – aš tikrai nežinau. Gal kada nors. Bet galbūt tada ir pasidarys neįdomu, nes aš žinosiu, kodėl mes įsimylime, kodėl tai baigiasi, kodėl mes įsimylime darbą ar kodėl ryte įkvepiame dulkiną buto kvapą ir galvojame, kokia nuostabi diena.
Labai gerbiu psichologus, kurie viską bando sudėlioti į dėžutes. Neslėpsiu, kad ir pats esu pas juos buvęs. Kaip bebūtų, labai dažnai tiesiog apsimetinėjame, kad viską žinome.
- Nemanote, kad vieną dieną atsibusite ir galvosite: „Kam aš į šią velniavą vėliausi“?
- Gal aš esu kelis kartus taip pabudęs? Bet užmigau ir atsibudau su kita mintimi.
- Kaip tą demoną nugalėti? Gi tai sunkus darbas.
- Užsidaryti namie ir nieko nedaryti yra pats baisiausias dalykas. Eiti ir nutolti.
- Bet ar televizijos žiūrovai pažįsta jus tokį, koks esate šiame pokalbyje?
- Ne, tikrai ne. Bet aš negaliu dėl to skųstis. Pats prisivirei košės. Durniukai, kvailiai, nusikaltėliai. Tad natūralu, kad darant tai daugelį metų, žmonės pradeda tikėti.
Prisimenu iš vaikystės Algimantą Masalskį. Nuostabų aktorių, tačiau jo daugelis žmonių nemėgo, nes sovietiniais laikais jis vaidindavo nacį. Tai tas pats yra nutikę su manimi, tačiau labai gerą spyrį gavau praėjusiais metais. Suvaidinau filme „Nepatyręs“ ir tai buvo labai kontraversiškas vaidmuo. Visgi mano pagrindinis darbas yra „Lėlių“ teatre, o jo aš niekada neatsisakysiu.
Tik žmonės manęs klausia: „Kaip po tokio filmo jūs jaučiatės vaidindamas vaikams?“. Tada supratau, kad man reikia atsirinkti, ką aš darau, nes įklimpau per daug giliai. Duok Dieve, dabar sugebėsiu sau leisti atsirinkti. Žmonės sako, kad pasikeičiau.
- Kaip?
- Nežinau. Jei galėčiau, įvardinčiau.
- Yra priešnuodis, padėsiantis grįžti į vėžes?
- Padaryti kažką tokio, kas atimtų labai daug jėgų, ką kurtum ne dėl prodiuserių, o dėl savęs. Ir kad po mėnesio, pusmečio pasakytum: „Aš padariau“. Meno žmogui tai yra didžiausia terapija.
