O jos, šypteli V.Alekna, naujajam Lietuvos rinktinės strategui tikrai teks: „Juk 2,5 milijono trenerių Lietuvoje“. Portalas tv3.lt pakalbino žmogų, kuris mokė krepšinio paslapčių D. Adomaitį.
Tačiau nors jis pats ir nelabai tikėjosi, kad D.Adomaitis taps rinktinės vairininku jau dabar, buvęs treneris įsitikinęs, kad Dainius pajėgus eiti šias pareigas: „Jis daug komandų treniravo ir visur naujai atėjęs su naujais žaidėjais sugeba kažkokį rezultatą pasiekti, tai, manau, kad pajėgus. Aišku, nėra ko lyginti LKL lygio ir rinktinės. Bet nė vienas negimė viską mokėdamas“.
D.Adomaitis į V.Aleknos rankas pateko Panevėžio sporto mokykloje-internate, į kurį 1988 metais atvyko iš gimtinės Šakių rajone. Į internatą D.Adomaitis pakliuvo brolio iniciatyva, kuris tuo metu jau dirbo Panevėžyje, buvo pažįstamas su V.Alekna ir šiam papasakojo apie aukštaūgį savo brolį. „Vieną kartą atvežė, kitą, po to stojamieji buvo ir užkabinom. Matėm, vaikis labai aukštas, vienas iš aukštesnių internate. Iš pradžių jis truputį blaškėsi, lyg bandė išeiti, bet mes jį sulaikėme ir tikriausiai klaidos nepadarėme“, – prisimena V.Alekna.
Tuo metu, kai D.Adomaitis pradėjo mokytis krepšinio paslapčių Panevėžio sporto internate, jo treneris apie tai, kad jo auklėtinio laukia trenerio karjera ir dar tokia stulbinanti, nė nenujautė. „Kad galėtų dirbti treneriu, pastebėjau, kai jis jau Lenkijoje žaidė. Kad iki rinktinės lygio kils, tikrai nemaniau. Nors kai žaidė internate, buvo aukščiausias. Tais laikais ir gynėju galėjo būti, ir „kraštu“, ir centruoti, o visur reikėjo pergalių, tai visur ir tikdavo. Vadovaudavo ir gynybai“, – dėstė V.Alekna.
D.Adomaitį iš internato laikų jis prisimena kaip iniciatyvų, kūrybingą žaidėją, kuris burdavo apie save visus kitus. D.Adomaitis išsiskyrė ir darbštumu. Gal todėl, svarsto V.Alekna, kad atvažiavęs iš provincijos: „Rajono vaikai labai skyrėsi nuo miesto ir tais laikais“.
Už aikštės ribų, anot buvusio trenerio, dabartinis Lietuvos rinktinės strategas buvo draugiškas, komunikabilus, „kalbos prilaikydavo“, humoro jausmą turėjo. Savarankiškas, nes teko anksti palikti tėvų namus, kultūringas ir tvarkingas. „Man atrodo tos savybės išliko ir dabar“, – samprotavo V.Alekna.
Krepšinio aikštėje, pasak V.Aleknos, jo auklėtiniui sekėsi geriau nei mokyklos suole, tačiau ir moksluose jis buvo tikrai ne paskutinis: „Būdavo dvi treniruotės per dieną, tai žinote... Bet mokėsi per vidurį – ne paskutinis, bet ir ne pirmūnas. Gal daug ir nereikėdavo mokytis, greitai viską įsisavindavo“.
Vienas iš maloniausių prisiminimų V.Aleknai, kai buvęs auklėtinis, kuris jau buvo seniai užvėręs internato duris ir tapęs profesionaliu krepšininku, sugrįžo pas jį po Sidnėjaus olimpinių žaidynių su bronzos medaliu ant kaklo. „Po Sidnėjaus olimpiados visa komanda aplankė savo pirmuosius trenerius. Įsivaizduokite, kokia savijauta!.. Širdy tikrai smagu buvo – tai neįvertinama jokiais pinigais, kai tave aplanko. Tada jis pas mane atvyko ir su pirmąja dukryte“, – to vizito akimirkos tebegyvos V.Aleknos atmintyje ir šiandien.
O šiandien V.Alekna stebi savo buvusį auklėtinį žydrajame ekrane. Nors su krepšiniu ir trenerio darbu jis pats jau seniai atsisveikino – iškart po to, kai buvo uždarytas Panevėžio sporto internatas. Nuo tada 24 metus trenerio darbui paskyręs specialistas dirba Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Tačiau krepšinio transliacijos tebekausto jo dėmesį. „Nostalgiją didelę jaučiu“, – prisipažįsta.
Žvelgdamas, kaip šiandien jo buvęs auklėtinis vadovauja komandoms, V.Alekna mato, kad jis tapo kūrybingu treneriu.
„Sakyčiau kai kada jis net labai drąsus kaitaliodamas gynybos, puolimo taktiką, bet dažnai tai pasiteisina. Viskas priklauso nuo žaidėjų, aišku, kokį kontingentą gauna. Nors iš kitos pusės, kitam duok ir aukšto lygio žaidėjus, nelabai susitvarkys. O Dainius, mano galva, sugeba susitvarkyti ir su žaidimu, ir su krepšininkų žmogiškosiomis savybėmis. Buvo kažkur samprotauta, kaip jis susitvarkys su milijonieriais rinktinėje. Milijonieriai irgi žmonės, juo labiau kad amžiaus skirtumas tarp jo ir žaidėjų nėra didelis, tad lengvą kalbą rasti lengviau“.