– Kas tave paskatino šiam nuotykiui?
– Apie savanorystę vis pamąstydavau dar studijų metais. Baigusi studijas neturėjau tikslaus plano ką veikti, norėjosi išbandyti save kitoje veikloje. Manau, daugelis iš mūsų baigę mokyklą ar universitetą norėtų padaryti metų pertrauką ir leistis, kur akys veda. Savanorystė pasirodė geriausias būdas praleisti metus kitame krašte. Troškau pažinti naują kultūrą, susipažinti su naujais žmonėmis, išmokti naują kalbą, taip pat realizuoti save visai kitoje, dar neišbandytoje sferoje. Turėjau daug ambicijų ir noro nuveikti tai, ko iki šiol nedariau. Pasirinkau važiuoti į Rumuniją ir savo pasirinkimu nė karto nesuabejojau.
– Kaip prasidėjo tavo savanorystė?
– Kai po studijų apsisprendžiau pasiimti laisvus metus, pradėjau paiešką interneto platybėse. Sužinojau apie EVS (European Voluntary Service) programą ir greitai supratau, kad nereikia belstis į kitą pasaulio pusę, kad įgaučiau visai naujos patirties. Viskas vyko labai greitai, susiradau projektą ir beveik po mėnesio sėdėjau lėktuve į nuotykių kupiną savanorystę Rumunijoje.
– Kuo užsiėmei Rumunijoje?
– Visus 10 mėnesių dirbau Dealu Mare regione Rumunijoje, turizmo skatinimo srityje. Į šią sritį stengiausi įtraukti kiek įmanoma daugiau vietinių gyventojų. Nė karto nesuabejojau projekto aktualumu ir sėkme. Ir dabar būdama Lietuvoje seku, kaip sekasi mano projektui. Šis įgauna pagreitį, panašius projektus ruošiasi daryti ir kiti Rumunijos regionai, kuriems vietinė valdžia netgi suteikia paramą. Teko dirbti su vaikais mokyklose, vaikų dienos centruose, su jais taip pat turėjome užklasinius užsiėmimus, kurių metu stengėmės juos supažindinti su tokia Rumunija, kurios jie patys dar nebuvo matę.
Su suaugusiaisiais viskas vyko kur kas sudėtingiau. Vyresniuosius, ganėtinai konservatyvaus mąstymo žmones buvo sunku įtikinti, kad turizmo plėtra regione atneš naudos, praplės jų pačių akiratį.
Buvome susikoncentravę ties dviračių turizmo plėtra regione – pagrindinė idėja buvo sukurti dviračių trasų tinklą. Viską pradėjome nuo absoliutaus nulio. Mano komandą sudarė 4 nuolatiniai EVS savanoriai, projekto koordinatorius ir rumunai savanoriai. Pradėjome nuo tinkamų takų ieškojimo kalvomis, miškais, nuošalesniais keliukais, pačių takų žymėjimo koncepcijos, dėmesio bei paramos pritraukimo kampanijų. Pasiremdami kitų šalių pavyzdžiais sukūrėme dviračių trasų tinklą, kuriuo noriai važinėjasi tiek vietiniai, tiek atvykstantieji. Per porą darbo mėnesių pažymėjome apie 200 km takų, jie plėtojami iki šiol!
– Ką tau suteikė savanorystė ? Kurioje srityje jauti didžiausią postūmį į priekį?
– Be abejonės išvažiavimas į Rumuniją, išėjimas iš komforto zonos privertė į gyvenimą žvelgti racionaliau. Grįžusi namo pastebėjau, kad daug labiau pasitikiu savo jėgomis, sustiprėjo visi socialiniai įgūdžiai, dingo baimė bandyti naujus dalykus. Neįkainojamos, žinoma, yra įgytos teorinės ir praktinės žinios, surasti draugai.
– Kokie buvo didžiausi netikėtumai?
– Draugai ir artimieji palaikė tokį mano pasirinkimą. Be abejonės, iš aplinkinių teko sulaukti ir neigiamų komentarų, bet dažniausiai jie buvo persmelkti stereotipų, konservatyvaus mąstymo, tad labai greitai nusprendžiau juos ignoruoti. Stengiausi nesusidaryti jokios išankstinės nuomonės. Važiavau su mintimi, jog turėsiu vieną didelį nesibaigiantį nuotykį bei galimybę save realizuoti kitose srityse, ir manau, kad tai įgyvendinau. Nė karto per visą laikotarpį neturėjau blogos patirties su rumunais – jų draugiškumas ir svetingumas paperka.
– Kaip, tavo nuomone, savanorystė padeda jaunimui įsilieti į darbo rinką?
– Savanoriaudama dirbau įvairiose srityse, su kai kuriomis iš jų – pirmą kartą, tad tikrai buvo ko pasimokyti. Lietuvos darbdaviai, mano manymu, vis geriau vertina savanorystę. Įmonės, kurioje dabar dirbu, darbuotojai yra skatinami savanoriauti nevyriausybinėse organizacijose; kompanija remia daug socialinių projektų. Mano darbdaviai neabejotinai atkreipė dėmesį į mano savanorystės patirtį, juk šiais laikais jie nori drąsaus, komunikabilaus, nebijančio iššūkių bei socialiai atsakingo darbuotojo.
Ačiū už pokalbį!
