Apie rūpesčius, su kuriais susiduria būsimi pirmokai ir jų tėveliai ruošiantis mokyklai, kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro vaikų ir paauglių psichiatre med. dr. Sigita Lesinskiene.
Reikėtų susipažinti su mokykla iš anksto
— Nuo ko turėtų pradėti tėvai ir vaikai besirengiantys pirmajai klasei?
— Labai gerai, jei pavasarį ar vasaros pradžioje vaikas jau spėjo susipažinti su savo mokykla, pavaikščiojo koridoriais, pabuvo klasėje, susitiko su būsima mokytoja. Tada per vasaros atostogas lieka laiko vidiniams pasiruošimams, artėjantiems rugsėjo pokyčiams. Jeigu to padaryti nepavyko prieš vasarą, reikėtų vaiką po mokyklą pavedžioti likus nors kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios.
Kartais tėvai vaikui perkelia arba į jį projektuoja savo įsivaizduojamas arba patirtas baimes, susijusias su mokykla. Reikia nepamiršti, kad vaikai labai smalsūs, jie mėgsta pasiklausyti, apie ką tarpusavyje kalbasi suaugusieji, taip pat vyresni broliai ar seserys.
Išgirstus dalykus jie gali interpretuoti savaip, pasitelkdami jiems vis dar labai būdingą simbolišką, magišką mąstymą, ir susidaryti neteisingų išankstinių prielaidų, nuostatų apie mokyklą, arba imti bijoti to, ko net nesugalvotum, kad galima bijoti. Todėl su vaiku reikėtų dažnai ir po nedaug pasišnekėti, mėginant suprasti, kaip jis įsivaizduoja mokyklą, kas jam svarbu, kas baisoka, ko norėtų ir panašiai. Vakarais galima žaisti su įvairiais gyvūnais-žaislais, sukuriant trumpą spektakliuką apie miško mokyklą, lapiukus, kiškius, meškučius ir t. t.
Kai vaikas pats kuria, jis parodo savo baimes, perteikia savo emocinę savijautą, gali pabūti įvairiose rolėse, išmoksta geriau pajusti ir suprasti kitus, įvairiais būdais spręsti kylančias problemas, visa tai vyksta žaidžiant, fantazuojant, kartu ir praktikuojantis, netiesiogiai mokantis. Tokių laisvo siužeto istorijų-spektakliukų kūrimas ugdo vaizduotę, socialinio bendravimo įgūdžius, gerina vaiko ir tėvų tarpusavio supratimą ir bendravimą.
Dar viena galimybė — skaityti vaikui knygas apie mokyklą bei apie tai pasikalbėti. Vaikas rūpimus dalykus ar baimes lengviau išsakys kalbėdamas apie kitus, su panašiomis situacijomis susiduriančius „veikėjus“. Kartais vaikams būna svarbios ir įdomios įvairios smulkmenos, apie kurias tėvai gali ir nepagalvoti, o beskaitant panašaus pobūdžio knygeles jos gali būti įvardytos ir aptartos.
— Ką turi mokėti būsimasis pirmokas. Kiek svarbūs iki mokyklos įgyti vaiko gebėjimai skaityti, rašyti, skaičiuoti, dėl kurių dažnai išgyvena tėveliai?
— Prieš eidamas į mokyklą vaikas jau turėtų mokėti susidėti daiktus, pasiruošti atlikti kokią nors užduotį, pabaigus — sutvarkyti darbo vietą. Taip pat apsirengti, nusirengti, pasikabinti ar susidėlioti rūbus. Prisiminti, ką reikia pasiimti kur nors einant, grįžus — sudėlioti į vietas. Numatyti, kada ką pradės, kada ir kaip pabaigs, išmokti planuoti numatomas veiklas ir savo laiką.
Taip pat svarbu sugebėti atsiskirti nuo tėvų ir likti bendrai veiklai su vaikais kitoje vietoje, mokėti būti draugų būryje, išsakyti savo bei išgirsti kito nuomonę, bendradarbiauti žaidžiant, dalintis, o prireikus — paprašyti pagalbos.
Kartais tėvai galvoja, kad kuo daugiau vaikas turės žinių, tuo jam bus lengviau mokykloje, o paaiškėja, kad sunkiausia — atsiskirti, draugauti, tada vaikas būna labai įsitempęs, neramus, verksmingas, jam sunku susikaupti ir mokytis, arba labai baisu kalbėti prieš klasę, išsakyti savo nuomonę. Skaityti ir rašyti — išmoks, juk to ir eina į mokyklą. Mano manymu, ne tai pradžioje yra svarbiausia. Todėl ir klausiant vaiko, kaip jam sekėsi mokykloje, tėveliams reiktų nepamiršti paklausti ne tik apie tai, ką veikė ir ko išmoko, o ir apie tai, kaip sekėsi draugauti, ar nutiko labai džiaugsmingų, ar labai baisių, neramių dalykų ir panašiai.
Vaikai skirtingi
— Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį pirmokėlių tėvams? Kokius „namų darbus“ jie turėtų atlikti ruošdami vaikus mokyklai?
— Tėvams reikėtų pasikalbėti su mokyklos specialistais ir būsima mokytoja apie tai, kaip šioje klasėje ir mokykloje pradinukai bus mokomi, į ką kreipiama daugiausia dėmesio, nes žinių pateikimo metodai, aplinkos atmosferos ypatumai gali būti nevienodi įvairiose mokyklose.
Kartais kyla įvairių nesusipratimų dėl skirtingų lūkesčių, o jų susikerta net keturi: vaiko lūkesčiai mokytojai, tėvų lūkesčiai mokytojai, mokytojos lūkesčiai vaikui ir mokytojos lūkesčiai tėvams. Labai svarbu apie tai pagalvoti, išsikalbėti, pamėginti vieniems kitus suprasti. Kai lauki, tikiesi vienų dalykų, o vyksta kiti, gali kilti įvairių jausmų arba labai įvairių reakcijų.
Svarbu vaikui pasakyti, kad klasėje bus įvairių vaikų, berniukų ir mergaičių, bus įdomu juos pažinti, pamėginti suprasti, kaip ir kodėl jie elgiasi, išmokti susidraugauti, draugauti, o susipykus — susitaikyti. Svarbiausia vaikui jausti, kad mokytis yra smagu, įdomu ir malonu. Dar reikėtų pasakyti, kad bus tokių užduočių ir pamokų, kuriose seksis labai gerai, tačiau bus ir tokių, kurios, bus sunkios, tuomet reikės išmokti tuos sunkumus įveikti. Arba, kad vieni vaikai išmoksta ir užduotis atlieka greičiau, kiti — lėčiau, ir svarbu suprasti, kad uždavinius reikia atlikti kruopščiai sau tinkamu tempu, o ne lenktyniauti.
citat: Tėveliams reiktų nepamiršti paklausti ne tik apie tai, ko išmoko, bet ir apie tai, kaip sekėsi draugauti.
Patarimai pirmokėlių tėvams:
7— 11 metų amžiuje formuojasi vaiko savivertė, vidinis jausmas: „aš galiu“, “aš sugebu“, “man pavyksta“, “aš susitvarkysiu“ arba “aš ne toks (-ia), kaip kiti“, “man taip neišeis, nepavyks“, “aš galiu, sugebu mažiau nei kiti“. Todėl pradėjus mokytis labai svarbu anksti pažinti ir įvardyti kylančius mokymosi sunkumus, pavyzdžiui, lėtesnį darbo tempą, dėmesio sukaupimo ir/ar išlaikymo problemas, su skaitymu ir rašymu susijusius garsų suvokimo, kodavimo, atkodavimo ar skaičiavimo sunkumus.
Geriau tegu vaikas atlieka lengvesnes užduotis, lėtesniu tempu, bet pajunta, kad jam gali pavykti, kad tai, ką jis daro, yra įdomu, negu jaučiasi menkavertis, nes tada ilgainiui vaikas susikurs įvairiausių gynybos nuo per sunkių, neįdomių užduočių ir blogos savijautos taktikų.
Visi vaikai rugsėjo pirmąją į mokyklą ateina pasipuošę, kruopščiai susidėliotom mokyklinėm priemonėm, norintys pažinti, mokytis, draugauti. Po kelių mėnesių dalis vaikų ir toliau į mokyklą eina noriai ir džiugiai nusiteikę, o kiti — nebenori mokytis, įvairiai išsisukinėja nuo mokyklinių užduočių atlikimo, dingsta noras ir džiaugsmas eiti į mokyklą. Tada reikia skubiai kreiptis į specialistus ir ieškoti priežasčių.
Prieš mokyklą būtina kompleksiškai patikrinti vaiko sveikatą. Jeigu tėvams kyla įtarimų, kad vaikas pernelyg neramus, baimingas arba mažiau supranta ar gali išreikšti, pasakyti, nupiešti, rekomenduotina kreiptis į gydytojus, vaikų ir paauglių psichiatrus arba į pedagogines psichologines tarnybas pagal gyvenamąją vietą.
