Antrą kartą mudvi su Meda susitikome jau nuskambėjus finaliniams projekto akordams. Ir ką gi – iš pažiūros niekas nepasikeitė. Mergina – tokia pati, šypsosi lygiai taip pat žavingai. Na, galbūt tapo šiek tiek atviresnė.
„Realybės šou pradžioje kartu su kitais „barmenais“ bandėme skaičiuoti, kiek interviu jau teko duoti, kiek tiesioginių transliacijų išgyventi, bet vėliau išbarstėme skaičius – jau nei ant pirštų, nei mintyse suskaičiuoti nebeišėjo.
Ir jeigu pradžioje duodama kiekvieną interviu jaudindavausi, antroje projekto pusėje jaudulys nebeėmė, – šypteli M. Sabašinskaitė. – „2 Barai“, nors ir truko vos du su puse mėnesio, tapo tikra gyvenimo mokykla. Ir ne apie interviu davimą kalba eina – o apie televizijos virtuvės, aplinkinio pasaulio ir labiausiai – savęs pačios pažinimą.“
Na, gal būtų galima įvardinti ir kitą nemenką pokytį – nedideliame Pernaravos miestelyje gimusi ir užaugusi mergina, nužygiavusi iki paties realybės šou „2 Barai“ finalo, vos per vieną naktį įgijo tokį populiarumą, dėl kurio kiti išgarsėti siekiantys žmonės stengiasi metų metus.
Lengvai atpažįsta gatvėje
– Vasaros realybės šou „2 Barai“ pasibaigė pirmą rugsėjo savaitę. Kaip iš realybės šou sekasi sugrįžti į tikrąją realybę? – „Rinkos aikštė“ paklausė M. Sabašinskaitės.
– Kaip visi nuostabiausi dalykai gyvenime, taip ir „2 Barai“ – pasibaigė. Neslėpsiu – buvo labai smagu pagaliau išvysti savo šeimą, bičiulius, tiesa, dar nespėjau visų aplankyti, bet greitu metu tai padarysiu. Kas be ko, jau spėjau pasiilgti visų tų žmonių, su kuriais gyvenau dešimt savaičių, nepaisant visų pykčių, visuomet juos prisiminsiu. Prisiminimų yra daug – ir visi jie neįkainojami. Tad kol kas sugrįžti sekasi labai sunkiai (juokiasi). Gatvėje žmonės kone kasdien pakalbina, paprašo nusifotografuoti, uždavinėja klausimus, susijusius su projektu. O aš stengiuosi į juos atsakyti.
Tiesa, ne visada praeiviai išdrįsta užkalbinti. Dažnai tiesiog stebi, palydi žvilgsniu. Kartais susisiekia su manimi socialiniuose tinkluose, parašo, kad mane matė, tarkime, žingsniuojančią Kauno Laisvės alėja, bet nedrįso prieiti. Vis dar keistas jausmas matyti vaizdo reportažus, kuriuose esu aš, ar savo nuotraukas internete. Galvoje vis dar chaosas (šypteli). Tik pradedu įsivažiuoti.
– Kokie pagrindiniai praeivių klausimai? Kas labiausiai domina eilinį televizijos žiūrovą? – Medos atsakymo tenka luktelti, kadangi pokalbio metu vienoje Kėdainių senamiesčio kavinukių prie mūsų prieina merginos gerbėjos ir nedrąsiai paprašo nusifotografuoti.
– (sugrįžta prie staliuko su šypsena) Yra du pagrindiniai klausimai. Pirmas – ar tai, ką mato televizijos žiūrovai, yra surežisuota, ir ar aš vis dar bendrauju su kitu projekto dalyviu – Martinu, su kuriuo ekrane ne kartą demonstravome simpatiją vienas kitam.
– Meda, ar su Martinu vienas kitam vis dar puoselėjate šiltus jausmus ir ar „2 Barai“ yra surežisuoti?
– (ilgai juokiasi) Ne, „meilė“ projektui pasibaigus taip pat pasibaigė. Bendraujame tiek pat, kaip ir su kitais „barmenais“. Galiu pasakyti, kad ta simpatija tebuvo žaidimas. Kaip greit ji atėjo, taip greit ir praėjo.
O apie galimą režisūrą – galiu garantuoti, kad niekas nėra surežisuota. Mes, „2 Barų“ dalyviai, patys buvome viso to režisieriai. Niekada negaudavome nurodymų, ką daryti arba ko nedaryti, ką sakyti ir ko – šiukštu ne.
Svaiginantis dėmesys – tiesiausias kelias į žvaigždžių ligą
– Kasdienės televizijos laidos, savaitgaliais – tiesioginės transliacijos, į barus, kuriuose dirbote – nuolat plūstantys klientai. Ar šitiek dėmesio gavusi nesužvaigždėjai, Meda?
– Ne, žvaigždžių liga nesusirgau. Tačiau manau, kad ja susirgti – išties nesudėtinga.
– Kodėl populiarumas kitiems žmonėms taip greitai apsuka galvas?
– „2 Baruose“ ant tavo pečių užgriūva didžiulis dėmesys. Staiga atsiranda armija gerbėjų ir, žinoma, tų, kurie tavęs nemėgsta. Bet vis tiek tave juk rodo, apie tave kalba ir rašo, tave vertina. Tau neša gėles, pliušinius meškučius. Su tavimi prašo fotografuotis.
Tai galbūt kai kuriuos žmones ir užliūliuoja. Aš šiandien nemanau, kad žvaigždžių liga man gresia susirgti. Į viską žvelgiu kitaip. Tie žmonės, kurie prieina, prašo autografo ar nuotraukos drauge – tokie patys, kaip ir aš. Nesu aukščiau jų ar daugiau pasiekusi. Tiesiog iš nematomo žmogaus tapau matomu.
Šlovė – greita, bet laikina
– Šiemet realybės šou „2 Barai“ dalyvių marškinėlius vilkosi ir keli pernai jame jėgas išbandę dalyviai. Kokios jų patirtys? Kokius privalumus suteikė žinomumas?
– „Senieji“ „barmenai“ sakė, kad sulaukė daugiau darbo pasiūlymų, kad, atėjus į darbo pokalbius, įsidarbinti buvo lengviau dėl to, kad jie buvo šiek tiek žinomi.
– Ar nemanai, kad ši sąlyginai greitai „uždirbta“ šlovė yra trumpalaikė?
– Taip. Tačiau aš savo ateitį sieti noriu būtent su televizija. Aš čia – dar naujokė, bet stengsiuosi, tikrai nepaleisiu to sunkaus darbo, trukusio du su puse mėnesio. Jeigu pradingsiu, jeigu nepriminsiu apie save – tas vadinamasis populiarumas dings. Bet jeigu stengsiuosi, rodysiu, kad noriu tobulėti, manau, neliksiu nepastebėta.
Mes, dabar jau buvę „barmenai“, turime labai nedaug laiko. Esame žinomi, vis dar „ant bangos“, ir kiek laiko dar būsime? Mėnesį? Tris? Norėdami eiti toliau, turime viską daryti žaibiškai.
Pernaraviškė, nuginklavusi paprastumu ir šypsena
– Projektui dar nė neįsibėgėjus tave pradėjo linksniuoti kaip vieną iš lyderių ir favoritų. Kaip tau pavyko šitaip greitai užsitarnauti tiek televizijos žiūrovų, tiek kitų „barmenų“ simpatijas? Kokia gi toji sėkmės paslaptis?
– Iš karto pasakiau: per galvas aš nelipsiu. Ir nelipau. Nebuvo nė vienos dienos, kad bandyčiau ką nors kurstyti, kad sakyčiau: „Va, dabar žiūrėkite į mane!“. Jau vien patekti į realybės šou man buvo laimėjimas.
Vyliausi neiškristi pati pirmoji, dar nespėjusi visko pažinti ir suprasti, ir nebūti toji, kuri kris prieš pat finalą. Taip ir įvyko. O sau aš – jau laimėtoja, nes nužygiavau taip toli, nes buvau finale. O save vertinti ar liaupsinti man sudėtinga. Tačiau aplinkiniai sakė, kad juos papirko mano nuoširdumas ir mano šypsena.
Projektas užtruko dešimt savaičių. Kai pagalvoji, tai – ilgas laiko tarpas. Kai supratau, kad beliko kelios dienos, buvo labai liūdna. Aišku, būta ir sunkių dienų. Tokių, kuomet akyse kaupėsi ašaros, o jų nebegalėdavai sulaikyti dėl įtampos, streso, dėl to, kad nuolatos esi stebimas, dėl to, kad atsiranda komentarai, niekinantys tave.
– O ar projekte būta daug intrigų?
– Jų netrūko per akis ir per akinius (šypteli). Keisčiausia, kad jas rezgė ne tik merginos, bet ir vaikinai. Vis tik aš stengiausi nesipykti su niekuo. Mano manymu, pykčių reikia vengti, nes jie į gera neveda.
Optimizmas nustelbia likimo išbandymus
– Laikinojoje sostinėje Vytauto Didžiojo universitete studijuoji anglų filologiją. Kaip sugrįžusią į auditorijas tave sutiko bendramoksliai?
– Įprastai – šiltai ir draugiškai. Nebuvo jokių, sakykime, skersų žvilgsnių. Pasidomėjo, kaip man sekasi sugrįžus. Nebuvo kažkokių ypatingų diskusijų apie realybės šou.
Viena juokinga istorija nutiko bendrabutyje. Gretimame kambaryje apsigyveno naujos merginos, atėjau pasisveikinti, susipažinti. Sakau: „Sveikos, aš Meda“. O jos atsakė: „Žinom“ ir pradėjo juoktis (šypteli). O tokių ar panašių atvejų nutinka kone kiekvieną dieną.
– O kodėl gi pasirinkai anglų kalbos studijas, Meda?
– Tikslieji mokslai nebuvo mano „varikliukas“. O štai kalbos mane traukė visuomet. Ypatingai anglų norėjosi įvaldyti tobulai. Būdavo, kad dar mokykloje vakarais pasileisdavau internete interviu su anglakalbiais žmonėmis ir gėrėdavausi jų britišku akcentu (juokiasi).
– Nesi linkusi atvirauti apie šeimą. Vis tik kaip susiklostė gyvenimas, kad tu, Meda, nešioji mamos pavardę?
– Iš tikrųjų pernelyg atvirauti apie save nenorėčiau. Pasakysiu tik tiek, kad mane nuo dvejų metukų kartu su mama užaugino patėvis. Tačiau jis man – vienas vienintelis ir pats tikriausias tėtis. Svetimas žmogus gali būti savesnis už savą.
– Esi arba labai gera aktorė, arba išties nepaprastai geras žmogus – laidos vedėjams paskelbus projekto nugalėtoją, kuriuo tapo tavo varžovas Kristupas Albužis, tu nepuolei į ašaras, regis, nė nesusierzinai. Nejaugi neapėmė net pats menkiausias apmaudas?
– (juokiasi) Kai realybės šou „2 Barai“ paskelbė projekto nugalėtoją, tikrai nenusiminiau, priešingai – labai apsidžiaugiau. Žinoma, būtų buvę labai smagu laimėti, bet tikrai labai džiaugiausi už Kristupą, nes jį nuo pirmos dienos mačiau kaip nugalėtoją. Kristupai, jeigu skaitai, žinok, kad linkiu tau visko paties geriausio (šypteli).
Jis turi puikią charizmą ir yra labai organizuotas. Tai – žmogus, pas kurį ateiti gali bet kada – ar tau liūdna, ar tau linksma.
Po paskutiniojo tiesioginio eterio vienas žmogus iš komandos priėjo prie manęs ir tarstelėjo dar niekada nematęs, kad kas nors galėtų šitaip džiaugtis varžovo pergale. Jis nusistebėjo, kad moku pralaimėti. Man tai buvo labai didelis komplimentas.
– Tavęs niekas nepažįsta geriau už tave pačią. Ar du su puse mėnesio trukęs buvimas kamerų ir žvėriškai greitai užgriuvusio dėmesio įkaite tave pakeitė kaip asmenybę?
– Nors mano svajonė – dirbti televizijoje, gauti TV3 kontraktą neišsipildė, aš laimėjau labai daug. Ir ne apie prizus kalbu. Aš laimėjau labai daug gerbėjų, sekėjų internete. Įgijau patirtį, kuri man padės dar ne kartą ir ne du gyvenime.
Mane „2 Barai“ pakeitė. Išmokau aiškiai dėlioti mintis, įgijau kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Daug supratau apie save pačią ir aplinkinius. Supratau, kad kiekvienas iš mūsų yra skirtingas ir kartu labai ypatingas. Supratau, kad nereikia daryti skubotų, išankstinių išvadų apie kitus žmones, tačiau skirti laiko jiems pažinti ir tik tada vertinti.
Užsiauginau storą odą. Jeigu pradžioje neigiami mano atžvilgiu interneto vartotojų komentarai mane įžeisdavo, vėliau išmokau į juos nebereaguoti.
Ir, kaip jau minėjau – buvome patys realybės šou režisieriais. Supratau, kad kiekvienas režisuojame ir savo gyvenimą.
