Jei užduotų klausimą „Ar lietuviai turi savo nacionalinę pirtį?“, tikriausiai mintyse permestum visas SPA centruose esančias karštas kabinas ir suvokus, kad tai tikrai ne suomiška, turkiška ar infraraudonųjų spindulių sauna, gūžteltum pečiais ir burbteltum „nežinau“.
Pats laikas sužinoti, o paskui ir apsilankyti tikroje lietuviškoje – dūminėje pirtelėje. Nesitikėk jos rasti net geriausiuose SPA centruose. Tai tikras natūralios gamtos ir sveikatos šaltinis, kuris savęs niekuomet neleis susintetinti ir įgrūsti į modernų pastatą. Tad kokia yra ši paslaptinga, dūmais ir senove kvepianti lietuviška pirtis?
Šlovinga pirties istorija
Lietuviams pirtys visuomet buvo dalis jų gyvenimo, čia jie gimdavo, mirdavo, aukojo dievams, sprendė svarbiausius gyvenimo klausimus. Istorikai teigia, kad pirmomis pirtimis lietuviai mėgavosi dar XIII-XIV a. ir tai buvo būtent lietuviškos dūminės. Jose mūsų protėviai ne tik kūną prausdavo ir dvasią ilsindavo, bet ir javus, kailius džiovindavo, kai kur net mėsą rūkydavo. Tai ne tik nekenkdavo pirčiai, bet ir dūmą „skanų“ palikdavo.
Jei tikėsime legendomis, Rusijos caras Petras Pirmasis lankėsi Lietuvoje, susižavėjo mūsų pirtelėmis ir vėliau jas pritaikė Rusijoje, tiesa, kiek pakeisdamas ir pritaikydamas jų gyvenimo būdui, nepamirštant degtinės, dainuškų ir visų kitų „smagumų“. Tuo tarpu lietuviams visa tai atrodė tikra šventvagystė. Jie pirtyse gaivinosi sula, gira ar arbata, o ko nors stipresnio išgerdavo tik po pirties ir tai tik vieną čierkelę, kad miegas gilesnis būtų.
Dar vienas istorinis palikimas, kuriuo galime didžiuotis – lietuviškos vantos. Rusai pirtyse tik kaitindavosi, o lietuviai ir kaitindavosi, ir prausdavosi, ir perdavosi, tam naudodami skirtingas vantas. Mes esame vienintelė tauta, kuri vantų gamybai naudoja virš 50 gydomųjų augalų. Vėliau rusai taip pat išmoko vantomis naudotis, tačiau jie to nesureikšmindavo ir net išdrįsdavo jomis po visko pirtį iššluoti.
Natūralios ventiliacijos svarba
Lietuviškos dūminės pirtys buvo statomos iš pušinių rastų. Jose nebuvo nei vieno lango, tiktai mažos durys ir vietoje kamino iškirsta lubose anga išeiti dūmams. Rąstai nebuvo suleisti itin sandariai, tad pirtis turėjo natūralią ventiliaciją, kurios taip stengiasi išvengti šiuolaikinių pirčių statytojai. Tokia ventiliacija yra būtina, nes kitaip viduje ima kauptis pavojingas anglies dvideginis, blogi kvapai, o nuo per didelės drėgmės atsiranda pelėsis.
Tad jei pirmą kartą pateksi į šiuolaikiškai pastatytą dūinę pirtį, gali būti, kad antrą kartą tavęs net su šautuvu neatvarys. Tai kaip pirmas apsilankymas spektaklyje, jei jis geras ir patiks – eisi ir toliau, o jei užtaikysi ant prasto – purtysies iki gyvenimo pabaigos. Tad neapsigauk ir nesipiktink pamačius pirties sienoje skylutę ar dvi!
Dūminės viduje
Pirties viduje stovi krosnis su akmenimis. Ją iškūrenti – viena sudėtingiausių užduočių, nes visas pirties malonumas priklauso nuo malkų rūšies ir kūriko sugebėjimų. Profesionalūs pirtininkai vienos pirties pakūrimui naudoja net keletą rūšių malkų, kad dūmas skanesnis ir garas geresnis būtų, tačiau kūrimo paslapties niekuomet neišduos.
Kai krosnis gerai iškūrenama, ant įkaitusių akmenų pamažu pilamas vanduo, kad garai pirtyje sėdinčius pasiektų lėtai ir gerai įkaitę. Tokioje pirtyje temperatūra pasiekia 70–80 °C, drėgmė paprastai būna tarp 30% ir 70%.
Nors dūminėse pirtyse karšta, tačiau kvėpuoti nesunku, nes garas minkštas ir kvapnus. Tokiomis pirtimis mėgavęsi žmonės teigia, kad tai nepakartojama. Jų teigimu, ne tik unikalus garas, dūmas bet ir archajiška aplinka bei paslaptinga atmosfera atsuka laiką atgal ir leidžia pajusti sąsajas su senove bei protėviais.
Pirtininkas išperia su vantomis, ištrina druska su medumi ir dar pamasažuoja, o po visų procedūrų nukreipia į šalia esantį ežerą ar apipila iš kubilo šaltu vandeniu. Apie jokį dušą su šiltu vandeniu nė nesvajok! Vanduo turi būti vėsus, gėlas ir švarus. Išdrįsk apsipilti šaltu šulinio vandeniu ir suprasi, kur slypi energijos ir grožio paslaptis. Po tokios pirties taps švarus ne tik kūnas, bet ir siela.
Mes turime kuo didžiuotis, ir tai nėra tik krepšinis ar cepelinai, tik mokėkime paimti tai, ką mums dovanojo mūsų protėviai.
Greta Kazlaitė
