Bet kuriame Karibų jūros uoste veikė daugybė tavernų, kuriose vietiniai gyventojai ir keliautojai, tarp jų ir piratai, galėjo susiburti ir pasimėgauti stipresniais gėrimais. Nėra jokių abejonių – piratai turėjo polinkį girtauti. Jie buvo laikomi netvarkingais girtuokliais, tačiau tokį jų elgesį lėmė ne piktadariškumas ar ištvirkimas.
Kuo skyrėsi alinės ir tavernos?
Tais laikais piratai galėjo rinktis iš dviejų rūšių „girdyklų“: alinių ir tavernų. Alinės buvo privačiuose namuose veikiančios įstaigos. Tais laikais, kai alaus gamyba buvo menkai reguliuojama ir neapmokestinta, daugelis žmonių taupė savo pinigus ir alų gaminosi patys. Kiekvienas, turintis daugiau alaus, galėjo atverti savo namus praeiviams, taip pat ir piratams – tai ypač domino tuos, kurie norėjo likti nepastebėti.
O štai tavernos buvo erdvės, specialiai įkurtos gėrimų ir maisto pardavimui bei pramogoms. Gera taverna turėjo turėti poilsio zoną, barą, šokių aikštelę ir net arklidę klientų arkliams saugoti. Jų sienas dengė skelbimai apie parduodamą turtą, plakatai, kuriuose buvo siūlomas atlygis už pabėgusių vergų sugrąžinimą, bei naujienos apie teismus ir korimus. Čia dirbdavo ir vietinės prostitutės. Tavernos turėjo savo darbo laiką, o be alaus pardavinėjo ir kitus gėrimus, pavyzdžiui, vyną, romą ir viskį. Antrajame aukšte paprastai būdavo kambariai, kuriuose lankytojai galėjo pernakvoti.
Tavernose sudarydavo sandorius
Nepaisant jų chuliganiškos reputacijos, tavernos dažnai tapdavo bendruomenės veiklos centrais. Visų pirma, jos veikė kaip neformalios informacijos dalijimosi vietos. Iš jų pasklisdavo žinios apie naujausią politinį skandalą ar vykstančias derybas. Pavyzdžiui, XVII a. Barbadoso asamblėja reguliariai rinkdavosi smuklėje, o ne tam skirtuose susirinkimų rūmuose. Antra, tavernose buvo sudaroma daugybė komercinių sandorių.
Piratai taip pat naudojo šias viešąsias erdves savo naudai. Jie bendraudavo su įvairiausiais žmonėmis, ieškojo naujų jūreivių savo įguloms, skatino maištą prekybiniuose laivuose ir gaudavo informacijos apie prekybinių laivų kelius.
Negana to, čia piratai sudarinėdavo verslo sandorius su turtingais aukštesnės klasės pirkliais ir politiniais veikėjais, kurie nenorėjo būti pastebėti su piratais. Jamaikoje 1683 m. lankęsis Johnas Tayloras pastebėjo, kad šios salos gyventojai buvo turtingi ir jiems nuolat netrūko pramogų dėl jų tavernose ir viešnamiuose dažnai apsilankančių piratų ir kaperių – piratų, veikiančių su oficialiu britų karūnos leidimu, siekiant apsaugoti šalies interesus nuo Ispanijos.
Ištiko vartojimo revoliucija
Per tą laiką Europa, lyderiaujant Anglijai, plėtė savo politinę įtaką, kūrė prekybos kelius, pavergė afrikiečius ir saugojo su kolonijomis Amerikoje susijusias rinkas. Šis sukurtas prekybos tinklas aprūpindavo Europą tokiomis žaliavomis kaip medvilnė, tabakas ir indigo bei vergų darbo dėka būdavo tapdavo galutinio vartojimo prekėmis. Tačiau tai paskatino vartojimo revoliuciją, nes įvairios materialinės gėrybės tapo prieinamos ne tik kilmingiesiems, bet ir kitiems gyventojams. Prie stygiaus pratusias visuomenes staiga apėmė beprotiškas vartojimas.
Šioje naujojo tipo ekonomikoje tavernos tapo ekonominės veiklos centrais. Į tokių patrauklių ir prabangių prekių kaip arbatos, baldų, rūbų bei prieskonių prekybą įsitraukė pirkliai, tavernų savininkai, gyventojai ir, žinoma, piratai.
Grobis būdavo „legalizuojamas“
Piratai pardavinėdavo ir neteisėtai gautą turtą. Ne paslaptis, kad dirbdami jie apšvarindavo savo aukas. Tačiau kokią naudą jiems nešė porcelianas iš Kinijos, angliški ir olandiški alavu glazūruoti molio indai ar prašmatnūs vokiški Vestervaldo indai? Šiuos brangius gaminius dažnai įsigydavo tavernų savininkai (be abejo, vos už nedidelę jų tikrosios kainos dalį), taip papildydami savo kolekcijas.
Piratai savo prekes siūlydavo ir nesąžiningiems pirkliams, kurie vėliau jas parduodavo legaliais būdais. Taip paprasti žmonės įsigydavo įvairiausių prekių, kurių šiaip nebūtų galėję gauti ar įpirkti. Žinoma, tokia prekyba buvo pragaištinga tikriesiems šių daiktų savininkams – taip dingdavo bet kokia viltis atgauti savo turtus.
Kiek per vieną lėbavimą galėjo išleisti piratas?
Dėl savo „verslo“ praktikos, piratai sandorius sudarinėdavo didelėmis grynųjų pinigų sumomis. 1683 m. Jamaikoje apsilankęs Francis Hansonas stebėjosi sužinojęs, kad, priešingai nei kitose vietose, kur tokios prekės kaip cukrus ir tabakas buvo laikomos savotiška valiuta, Jamaikoje cirkuliavo daug grynųjų pinigų.
Anot XVIII a. pirato Alexandre'o Exquemelino, smuklės ir viešnamiai nesunkiai susirinkdavo didžiausią piratų grobio dalį. Pavyzdžiui, per vieną piratišką lėbavimą piratas galėjo iššvaistyti apie 1000 aštuntukų (Ispanijos valiutos forma, kuri tapo pirmąja pasauline valiuta). Žinoma ir tokių atvejų, kai piratai per vieną naktį išleisdavo nuo dviejų iki trijų tūkstančių aštuntukų. Tokia suma buvo žymiai didesnė už kai kurių vietinių darbininkų metinį atlyginimą.
Ne visiems patiko, kas dedasi tavernose
Smuklininkams pajamos buvo pajamos, ir nesvarbu, kaip jos būdavo gaunamos. Todėl jie laisvai pardavinėdavo piratams pačius įvairiausius gėrimus. Atsižvelgus į tai, pasidaro aišku, kodėl 1680 m. Port Rojalyje – vienoje didžiausių to meto piratų prieglaudų – veikė daugiau nei 100 tavernų.
Kartais toks ekonominis modelis smuklininkams sukeldavo nemalonumų. 1721 m. Port Rojalio gyventojai apkaltino tavernos savininką Johną Dunksą piratams tiekus maisto produktus, kvietus vyrus prisijungti prie piratų įgulų ir net padėjus vienam piratui išvengti bausmės, išlaisvinant jį iš kalėjimo. Johnas Perrie‘is, vienos Antigvos smuklės savininkas, buvo apkaltintas savo smuklėje prekiavęs su piratais ir suteikęs jiems apsaugą nuo teisėsaugos.
Nelegalaus verslo vieta
Tavernos kai kuriems gyventojams, įskaitant ir piratus, tapo vieta, kurioje jie galėjo užsiimti verslu, dalytis žiniomis ir kurti ekonominius bei socialinius tinklus, nebijodami valstybės įsikišimo. Atlanto vandenyno salos buvo ypač tinkamos tokiems procesams, nes jų gyventojai pasitikėjo piratais ir gudriais pirkliais: būtent jie aprūpindavo vietinius reikalingomis prekėmis ir paslaugomis, kurių tiekimas buvo sutrikdytas dėl, atrodo, niekad nesibaigiančių karų. Be tavernų piratams būtų buvę daug sunkiau parduoti savo grobį ir suremontuoti laivus. Jie taip pat nebūtų turėję, kur leisti savo neteisėtai gautų pinigų ar mėgautis laisvalaikiu.
