Greičiausiai nepavyktų rasti žmogaus, kuriam nekiltų klausimas apie pinigus, t. y. – apie jų esmę ir funkcijas. Tie, kam teko krimsti ekonomikos mokslo, atsakymą į minėtą klausimą dažniausiai žino. Tačiau visi kiti, kieno darbas ar išsilavinimas nesusijęs su finansais, dažnai turi gana miglotą supratimą apie pinigų funkcijas ir tas supratimais neretai būna apipintas mitais ir sąmokslų teorijomis. Nors apie pinigus prirašyta nemažai straipsnių ir mokslo darbų, tačiau panagrinėti šią temą dar kartą neprofesionalams suprantama kalba, ko gero, nepakenks.
Pinigai atsirado dar žiloje senovėje ir iš pradžių jie buvo kaldinami iš metalų, kurie patys savaime turėjo tam tikrą vertę. Pinigai iš esmės pakeitė žmonių ekonominius santykius. Jie suskaldė vientisą mainų operaciją į du atskirus veiksmus – pirkimą ir pardavimą. Pabandysim paaiškinti šio reiškinio svarbą ir pasekmes. Civilizacijos priešaušryje, tiesą sakant, žmogui buvo svarbūs mainai, kad jis galėtų jam nelabai reikalingą avį apkeisti į gerokai labiau jam reikalingą avalynę savo šeimos nariams. Pinigai šį procesą skėlė į du etapus – pirmiausia reikėjo parduoti avį, o paskui nusipirkti batus.
Šių etapų atsiradimas leido antrąjį etapą atidėti vėlesniam laikui. Pirkimo atidėjimas jau leido kaupti pinigus ateičiai. Tokiu būdu atsirado galimybė sukaupti turtą, t. y. – būsimus potencialius pirkinius ir taip apsaugoti savo ateitį, kuri dažniausiai būna gana miglota.
Kol pinigai buvo monetų pavidalu (turėjo prekinę vertę, nes juos galima buvo perlydyti ir pagaminti ką nors kitą), jų vertė lyg ir buvo aiški. Visuotinai pripažinta daiktų vertės, išreikštos tam tikru pinigų kiekiu, nustatymo sistema ilgą laiką buvo pakankamai stabili. Žinoma, pasitaikydavo ir egzotinių išimčių, kaip pavyzdžiui, butelio vandens pirkimas dykumoje už pilną kapšą aukso. Be to ir monetų laikais būdavo atvejų, kai daiktų vertės piniginė išraiška stipriai keisdavosi. Pavyzdžiui, prasidėjus karui, o ryškiausias pavyzdys – auksinių pinigų infliacija po to, kai ispanai ir anglai užvertė Europą iš Amerikos atvežtu auksu. Inkų ir majų auksas, perkaldintas į Europos valstybių monetas, stipriai padidino apyvartoje esančių pinigų masę, kai tuo pat metu prekių kiekis rinkoje praktiškai nepakito. Dėl šios priežasties daiktų vertė, išreikšta netgi aukso monetomis, yra sutartinis (abstraktus) dydis ir gali keistis, priklausomai nuo aplinkybių.
Vėliau pinigai tapo skolinimo objektu, o dar vėliau jie tapo popieriniais ir net virtualiais. Šioje vietoje žmonių galvose ir susikaupia daugiausia painiavos ir yra prikuriama įvairių sąmokslo teorijų. Juk spausdinti popierinius pinigus yra labai parasta (gerokai paprasčiau ir greičiau, nei gaminti daiktus), ir šis spausdinimas ne kartą sąlygojo pinigų nuvertėjimą, t. y. susitarimas dėl visuotinio daiktų vertės ekvivalento prarasdavo savo galią ir prasmę. Dėl šios priežasties visuomenėje yra paplitę du mitai: valstybių centriniai bankai pinigus spausdina be jokios kontrolės ir apribojimų; komerciniai bankai, naudodami paskolas ir manipuliuodami palūkanomis, kontroliuoja didžiąją dalį pasaulio turto. Ar taip iš tikrųjų yra, mes ir panagrinėsime šio straipsnio tęsinyje. O kad būtų lengviau viską išsiaiškinti, panagrinėkime, kaip žmonės įgyja nuosavybę – ar tai būtų pinigai, nekilnojamasis turtas, verslas, vertybiniai popieriai ar pan.
Pagrindinis bet kokios nuosavybės atsiradimo būdas – tai žmogaus darbas. Jeigu niekas nedirbs, tai ir nebus jokios nuosavybės. Visi kiti nuosavybės įgijimo variantai (pvz.: paveldėjimas, pasisavinimas) galimi tik po to, kai kažkas padirbėjo. Savininko turtas kaupiasi tik tuo atveju, kai pajamos viršija išlaidas. Verslo atveju – veikla turi generuoti pelną, fizinio asmens atveju – žmogus turi išleisti mažiau, negu uždirba. Visi žmonės yra skirtingi, t. y. turi skirtingus gebėjimus. Todėl vieniems geriau sekasi kurti ir kaupti nuosavybę, nei kitiems. Laikui bėgant įvyksta turto koncentracija (kai 80 % nuosavybės priklauso 20 % žmonių). Ko gero tai natūralus gamtos reiškinys, kai turtas ieško ir suranda efektyviausius jo valdytojus. Tačiau socialine prasme tai vadinama nelygybe, kuri, kai kurių žmonių nuomone, yra sukurta dirbtinai. Bet ar tikrai taip yra?
Kalbant apie patį turto kaupimo procesą, turto apimtys nėra svarbiausias veiksnys. Kad turtas kauptųsi, svarbiausia – išleisti mažiau, nei uždirbai. Tai reiškia, kad sukaupti daugiau turto seksis ne tam, kuris gauna daugiau pajamų, o tam, kuriam daugiau lieka po būtinų išlaidų. Kitaip tariant – gebėjimas racionaliai leisti uždirbamus ir efektyviai naudoti sukauptus pinigus ir yra tas veiksnys, kuris leidžia praturtėti.
Tęsinys – kitame straipsnyje
Užsakymo nr. 4261_07
