2000 m. „Apžvalga“ išspausdino prof. Edvardo Gudavičiaus interviu pranašinga antrašte: „Pilvažmogių sugrįžimas“. Jame gausu diskutuotinų teiginių, tačiau užčiuopta giliai. Šiandien ši tema – ypač aktuali.
Pilvažmogis – tai žmogus, kuris mąsto ir gyvena pilvu arba tuo, kas aplink jį, įskaitant kišenę. Aukštesnės, galvos ar bent jau širdies kategorijos jam – svetimos. Pilvažmogiui būdingas gyvūniškumas, egoizmas ir materializmas. Atitinkami jo retorikos akcentai, skirti pilvui, per pilvą, apie pilvą.
Dabartinis politinis diskursas pilvui skiria vis daugiau dėmesio, ypač tuo pasižymi sostinė, kuriai derėtų būti valstybės galva ar bent jau širdimi. Ankstesnis meras svajojo aukštyn pilvu per upę paleisti savo partijos kolegą, dabartinis pilvu grasina demokratijai.
Labiausiai priblokšti lieka jo partijos šalininkai. Priežiūros komiteto sprendimas ir aukščiausių partijos vadovų komentarai liudija, jog tai, kas anksčiau buvo vienos personos, daugių daugiausiai – vienos savivaldybės problema, dabar tampa svarbiausios parlamentinės partijos ar net – visos politinės konjunktūros problema.
Vilius Navickas, Tėvynės sąjungai atstovaujantis Vilniaus meras, aiškiai parodė savo požiūrį į jos deklaruojamus doros ir garbingos politikos principus. Jo partijos kolega, savivaldybės kontrolierius Šarūnas Skučas, sulaukė grasinamų reikalavimų įstatymais apibrėžtus sprendimus skirstyti pagal jų palankumą vienai ar kitai politinei grupuotei. Šie reikalavimai gali būti įvardinti trimis juridinėmis ir politinėmis sąvokomis: spaudimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, klientelizmas. Prasčiau terminologijose besigaudantis pilietis visa tai įvardintų vienu žodžiu: korupcija.
Š. Skučas pasielgė taip, kaip jo vietoje pasielgtų bet kuris doras ir garbingas pilietis – paviešino pokalbį visuomenės dėmesiui. Reakcijos ilgai laukti neteko.
Partinis Priežiūros komitetas greitai išmetė prasižengėlį iš partijos gretų. V. Navicką? Ne, Š. Skučą. Partijos vadovas šį sprendimą įvardino teisingu ir sąžiningu. V. Navicko elgesiui apibūdinti pasirinktas etiškai neutralus terminas – „anachronizmas“, Š. Skučo elgesiui – gerokai radikalesnė formuluotė: „amoralumas“.
Jei tai – moralė, tai – banditų gaujos moralė. Savo „kentą“ reikia dengti, o ne stuksėti – kriminalinės mokyklos pradžiamokslis. Atrodo, buvęs kelių policininkas jį išmano visai neprastai. Ši samprata pagrįsta realia grėsme: jei šiandien „paliustruosi“ tu, rytoj „paliustruos“ tave. Ar ne to bijo partiniai šulai?
Dabartinę etinę ir juridinę situaciją geriausiai iliustruoja paprastas buitinis pavyzdys. Daugelyje Vakarų šalių vairuotojas, išvydęs greitį viršijantį kolegą, iš karto praneša policijai. Pas mus – „pamirksi“ jam, jog policija – priešakyje. Ar šiame kontekste galima stebėtis kriminalinio mentaliteto apraiškomis?
Apgailėtini pagrindinio kaltininko verkšlenimai apie radikaliąsias partijas bei Rusijos įtaką. Primena „pedofilų patriarchu“ vadinamo Ervydo Čekanavičiaus versijas, kad jis persekiojamas už disidentinę veiklą. Radikalais šiandien vadinami bet kurie veikėjai, pabrėžiantys dorovinius, tautinius, patriotinius principus. Žinoma, „tulpinių“ ir „daktarinių“ mentaliteto žmonėms tai – mirtina grėsmė.
V. Navicko apologija „Pilvas prieš demokratiją“ charakteringa ne tik pavadinimu. Joje kreipiamasi iš pilvo į pilvą. Paradoksalu, bet šįsyk pilvas tapo veidu: ištisos politinės struktūros veidu.
Jei šitaip elgtųsi liberalai, socialistai, paprasti populistai – atrodytų, lyg ir natūralu. Bet jei šitaip elgiasi konservatoriai, tuo labiau – krikščionys demokratai, kur atrasti moralinį pagrindą?
Žinoma, dera skirti partijos narius ir partijos vadovus. Garbingi partijos nariai jau išsakė savo požiūrį į niekingus vadovų sprendimus. Įdomu, jog tarp išsakiusių šį požiūrį atsidūrė ir tie, kurie patys dar visai neseniai vadovavosi V. Navicko, o ne Š. Skučo principais. Praregėjimas ar apskaičiavimas?
Galutinis klausimas – koks galėtų būti sprendimas? Ne taip seniai D. Britanijos konservatorių partijos atstovas Džeraldas Vorneris (Gerald Warner) išsakė požiūrį, kad geriausia paslauga šios partijos atgimimui – dabartinių jos lyderių sutriuškinimas rinkimuose. Nieko nuostabaus, kad kai kurie Vilniaus krikdemai svarsto galimybes dalyvauti kitų partijų sąrašuose ar bent juos remti. Vilniečiai, siekiantys patriotizmo, konservatizmo, krikščionybės, demokratijos atgimimo, gaus peno apmąstymams.
