Kaip sakė A.T., kiekvieną kart, nusileisdamas JFK oro uoste, patiriu džiaugsmingą virpulį... Aš, irgi patiriu džiaugsmingą virpulį.... Nors logiškai, matyt, nederėtų - juk Niujorkas, ko gera, pati liūdniausia vieta, kadaise aprašyta amerikiečių literatūroje.
Soul Below romane „Hercogas“ Mozė, jautrus žydų intelektualas, neranda sau vietos išduotas garbėtroškos, materialistės žmonos.... „Ėmė mušti tetos Tamaros laikrodis...(...) Pakėlus užuolaidą, iš šios mažos europietiškos svetainė su įrėmintais Venecijos vaizdais ir mielais olandiškais niekučiais buvo matyti Empire State Building, Hudzonas, žalias, sidabriškas vakaras ir besižiebiančios Niujorko šviesos...“ Ta scena - vienatvė, dulkės, blanki saulės šviesa, nereikalingi daiktai – niekučiai, ir nereikalingi žmonės, ir kažkur toli, „Empire State Building“ siluetas - amžiams man apnuodijo svaiginančią Manheteno panoramą.
Ir Henrio Milerio Niujorkas, „Ožiaragio atogrąžoje“ – lyg iš apžvalgos aikštelės – milžiniškas socialinis, ekonominis ir politinis audinys, nuaustas iš sąmyšio, skundų, nuospaudų (fizinių ir dvasinių), bei „maldų, kuriuos niekada nebus išklausytos,“ ir visa Amerika - „kaip didžiulis šankeris ant išsekusio mažyčio penio, nors, kai geriau įsižiūri, tai to penio beveik ir nesimato...“
Galiausiai, pilkas Niujorko rytas ir Edička Limonovas, nubudęs jis susivokia pasyviai, iš inercijos besimylintis su Rozana, ir susimąsto: „Dieve, kaip viskas atsibodo, štai taip, be meilės, ir rytas nykus, ir aušra pilka, kaip viskas neįdomu“... Mat, dvasingas žmogus, - susivokė, kad be meilės, ir susikrimto – kitas gi būtų ramiai sau atlikęs reikalą ir tos meilės nė neprisiminęs. O Edička, emigrantas, iškritęs iš visų kontekstų, likęs Niujorke vienui vienas, vienišas net tada, kai mylisi... Ir Niujorkas, visiškai „entzaubert“, t.y. atkerėtas, daugiau negu reikia – be jokių prasmių... Simptomiška, romanas prasideda scena, kur Edička nuogas vaikšto balkone – iš tiesų, nuogas yra ne Edička, o Niujorkas....
O po Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, Niujorkas su visais prieškalėdiniais fintais ima kelti siaubą. Kalėdos, mat... - o Houldenas Kolfildas apšepusiame restorane užsisako spurgų su kava, bet iš sielvarto net tų spurgų nepajėgia nuryt. Dvi vienuolės renka aukas su nuzulintu šiaudiniu krepšeliu - jų vietoje, Houldenas bando įsivaizduot arba savo, arba Selės motiną: „(..) ji nė valandos neištvertų. Nusibostų. Atiduotų savo krepšelį ir mautų į kokią prašmatnią skylę užkąst.“
Kai prancūzai padovanojo amerikiečiams Laisvės statulą, šie ilgai galvojo, kur ją patalpinti,. Galiausiai, nugrūdo į kažkokią salą. Matyt, kad rečiau susimąstytum apie tą laisvę ir - kad apyvarta nenukentėtų... Juk tikroji, vidinė laisvė – kai gali sėdėt kur prie kokio kromo su nuzulintu šiaudiniu krepšeliu, nė velnio nepergyvendamas, kas ir ką apie tave pagalvos. Ir nemaut į jokią „prašmatnią skylę.“
Ar normalu yra nenorėti? Pvz., nenorėti „maut į prašmatnią skylę“? Dar Erichas Frommas puse lūpų pripažino – psichologija tapo buržuaziją aptarnaujančiu personalu, įtvirtinusiu sveiką gyvenimo geismą kaip normatyvumą. Psichologija budi, neleisdama nė minutei atsikvėpti: visi palaimintieji ir šventieji, nušvitę Budos ir Brahmanai bus pagydyti! Neturtas – anaiptol jau ne dorybė, o tik nevykėliškumo apraiška... Atsižadėjimas nuo tuščių, vienadienių paistalų (dabar pagarbiai pakrikštytų įmantriu networking vardu) – tai tiesiog asocialumas... O tai, ko išminčiai ir jogai siekdavo metų metais – nušvitimas, juslių ir geismų sutramdymas – dabar medikalizuojama kaip negalia, impotencija. Viagra, prozakas ir ritalinas – štai jums laimės receptas, euforijos tironija....!
Adventas ir askezė – kultūriškai sankcionuotas, cikliškai vykstantis apsivalymas. Neorganizuojamas apsivalymas įgyja spontanišką, nekontroliuojamą ir liguistą formą – ligos, krizės simptomus. Maisto perteklius gresia apsinuodijimu, alkoholio – pagiriomis, produkcijos perteklius – rinkos krize. Dar kelintame ten amžiuje, olandų pirkliai nuskandino savo pačių laivą, gabenusį tulpių svogūnėlius – reikėjo apsaugoti rinką nuo persisotinimo... Ir Marksas tvirtino – kapitalizmas nuolat sukelia krizes, kad pats sunaikintų savo sukurtą perteklių (nors jis čia nieko nauja jau neatrado).
Rinkas krečia finansinės krizės. Kūnus – valgymo sutrikimai. Pertekliaus kamuojamas kūnas (kaip ir rinka) trokšta krizės, apsivalymo ir prisikėlimo iš pelenų. Finn Skarderud tvirtina: riebalai minkšti, bet į juos negali atsiremti, jais negali pasitikėti; griaučiai yra galutinė atrama – kažkas, kas yra tik mano, kažkas neatšaukiamo, tvirto, kieto. Anorexia nervosa, tikrumo paieškos gausoje. Plastinė chirurgija, riebalų nusiurbimas – kapitalizmas naikina savo paties sukurtą perteklių.
Piligrimystė kaip tikrumo paieškos. Apsivalymas - nuo bereikalingų daiktų, minčių, šlakų, toksinų, riebalų, nuo veiksmų, pažinčių, garbingų titulų ir madingų rankinių, nuo viso pižoniško balasto... Kad liktų tik tai, kas tikra - kietos, plikos, pilkos kambario sienos, nuovargis ir kukli manta. Man visada atrodė šiek tiek įtartina, kad žmonės pasirenka atnašauti dorybes toli nuo pagundų, - šventovėse ir vienuolynuose, bažnyčiose ir ašramuose, kalnuose ar dykumose. Juk būt šventuoju danguje – anoks čia nuopelnas...
O Niujorke, kaip tame Boscho pragare - Holivudo žvaigždės, slepiančios veidus po juodais akiniais... Top modeliai ir top turtuoliai... Į skarmalus susisupę luošiai ir pamišėliai, miegantys siūbuojančiame – lyg lopšys – metro vagone... Jungtinių tautų pašonėje – nelegalai imigrantai... Šunys, aprengti ir prižiūrėti geriau nei vaikai.... Klinikos, kviečiančios moteris už 13 000 dolerių parduoti savo kiaušinėlius dirbtiniam apvaisinimui... Advokatai, kviečiantys už 13 000 dolerių nusipirkti pilietybę.... Skelbimai, kviečiantys išsinuomot puikų butą, su vaizdu į Centrinį parką, sąlyginai nebrangiai - tik kartais teks pavaikščioti po virtuvę be liemenėlės... Tada, žingsniuodamas Niujorko gatvėmis, jautiesi kaip šventas Antanas Boscho pragare. Arba - kaip Limonovas, Hercogas ir Kolfildas viename asmenyje.
Nesudrebėjus praeiti 5th aveniu ir nepajusti jokio troškimo, jokio geismo. Va čia tai gundymai.
