Tapo madinga kalbėti „politiškai teisinga“ kalba, madinga skelbti, kad esi „arčiau žmonių“. Galiausiai ir tokie du visai priešingi dalykai kaip pilietinė visuomenė ir vadinamieji pasaulio piliečiai tapo populiariais posakiais.
Tačiau dažnai vartojant šiuos žodžius dingsta jų tikroji prasmė ir žmonės mieliau susivilioja intriguojančiai skambančiu pavadinimu nei ištikimybės savo šaliai ir sąmoningumo deklaravimu. Taigi kyla klausimas, ką reiškia priklausyti vienai ar kitai iš čia paminėtų žmonių grupių.
Pirmiausia galima pagalvoti, kokius jausmus sukelia vien pačios frazės „pilietinė visuomenė“ ir „pasaulio pilietis“. Nors interpretacijų gali būti daug ir įvairių, dažniausiai galima įžvelgti du atvejus – keliamus teigiamus arba neigiamus jausmus. Frazė „pilietinė visuomenė“ gali individui asocijuotis su savo, kaip piliečio, pareigomis, su valstybe ir tuo, kas jį skatina būti tos valstybės piliečiu ar kuo jis didžiuojasi būdamas juo.
Antra vertus, „pilietinė visuomenė“ gali sukelti tai, kas vadinama atmetimo reakcija. Taip atsitinka, nes ši frazė šiandien yra pernelyg dažnai kartojama. Ji tapo neatsiejama valstybinių švenčių ir minėjimų kreipimųsi ir kalbų dalimi, madingu posakiu.
Tačiau ir antroji frazė – „pasaulio pilietis“ – gali sukelti prieštaringų jausmų. Viena vertus, ji turi beveik romantišką laisvės atspalvį bei sukelia mintis apie laisvą klajojimą po pasaulį, kai esi priklausomas tik nuo savęs. Tačiau po tuo gali slypėti ir kitokie jausmai – juk buvimas „pasaulio piliečiu“ reiškia buvimą niekieno piliečiu, todėl nuojauta, kad ši būsena reiškia atsisakymą savo istorijos bei kultūros ir atsiribojimą nuo tautos, ne visiems gali pasirodyti patraukli.
Taip pat reikia suprasti, ką daro pilietinė visuomenė ir ką – pasaulio piliečiai. Pilietinė visuomenė yra sąmoningoji valstybės gyventojų dalis, todėl jos uždavinių yra labai daug, pradedant nuo paprasčiausių dalykų, tokių kaip savo nuomonės turėjimo, balsavimo per rinkimus ar paramos valstybės svarbiausioms vertybėms. Pilietinė visuomenė turėtų būti matomiausia šalies gyventojų dalis, suvokianti save kaip valstybės dalį ir dėl to neliekanti abejinga tam, kas vykta valstybėje.
O vadinamieji pasaulio piliečiai nepriklauso niekam, neatstovauja niekam ir neremia nieko. Tačiau dėl to jie praranda tai, ką gali pasiūlyti priklausymas valstybei. Nereikia nuvertinti moralinių dalykų. Buvimas niekieno piliečiu iš žmogaus atima dalį jo tapatybės, kurią natūraliai visi nuo gimimo turi.
Svarbiausia, kad valstybė nėra politikai, raginantys būti „pilietine visuomene“. Politikai yra institucijų atstovai, kurios taip pat nėra valstybė, o tik joje vykstančių procesų valdymo ir vykdymo priemonė. Net pats valdymas nėra valstybė todėl, kad ji negali būti sutelkta viename asmenyje ar dar paprasčiau – viename pastate.
Valstybė yra dalykas, kuris egzistuoja tarp pačių žmonių. Todėl žmonės, būdami pilietine visuomene, nedaro paslaugos politikams. Jie nevykdo kažkieno tik primestos ir nepriimtinos valios. Buvimas pilietine visuomene reiškia ryšio tarp žmonių stiprinimą, o patį ryšį vienodai suprasti, kartais tik intuityviai, gali tik tos pačios valstybės visuomenė.
Daugiau informacijos apie projektą – „Omni.lt“ rubrikoje „Neemigruojanti Lietuva“ ir interneto svetainėje www.geopolis.projektas.lt.
