Kunigas Edmundas Rinkevičius kaip niekada turi daug darbo: žmonės žinomo egzorcisto pagalbos prašo ieškodami kūno ir dvasios ramybės
Egzorcizmas – velnio išvarymo ritualas – tampa vis populiaresnis ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Ramygalos klebonas, kunigas Edmundas Rinkevičius nelabojo išvarymo apeigas atlieka jau kone dešimt metų ir pripažįsta, kad šiandien egzorcizmo tema labai aktuali.
Visai neseniai žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad gretimoje Lenkijoje gerokai padaugėjo žmonių apsėdimo atvejų, lenkai netgi nusprendė leisti žurnalą „Egzorcistas“, o kaimynų spauda rašo, kad dar niekada jų šalyje nebuvo tiek daug sunkių velnio varymo atvejų. Čia egzorcizmo seanso pas dvasininką žmonėms tenka laukti net po mėnesį. Vienas iš septynių Lietuvoje velnio išvarymo apeigas atliekantis Ramygalos klebonas E. Rinkevičius prasitaria, kad mūsų krašte taip pat gana sparčiai daugėja velnio apsėdimo atvejų, o egzorto maldas jam tenka skaityti gerokai dažniau nei prieš penkerius metus.
Paskutinė instancija
Ramygalos klebonas E. Rinkevičius, prieš sutikdamas duoti interviu piktųjų dvasių išvarymo tema, pirmiausia paprašė nepainioti jo tiesos su mokslininkų bei gydytojų komentarais. „Tema išties svarbi, reikia apie tai kalbėti, norėčiau, kad tekste būtų tik mano nuomonė, – pageidavo „Panevėžio balso“ pašnekovas. – Nepatinka man, kai prirašo, pripainioja.“
Vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Panevėžio įsikūrusiame Ramygalos miestelyje dvasininkas piktųjų jėgų apsėstus žmones gelbėja klebonijoje. Didelis kiemas nušviestas saulės, šalia neogotikinio stiliaus bažnytėlė, viskas apsupta didžiulių medžių. Vieta jauki ir miela, kad net minties apie velnią čia nė negalėtų būti.
„Apsėstieji nemėgsta mano namų, – tikina pusamžis dvasininkas, maloniai šypsodamasis. – Būna tokių, kurie viską išvarto, išdaužo ir į vidų net negali įeiti.“
Nelengvą misiją atliekantis kunigas sako baimės nejaučiantis. O visiems, atėjusiems savo valia, padėti įstengia. „Po to žmonės sugrįžta, padėkoja ir vėl džiaugiasi gyvenimu“, – tikina E. Rinkevičius.
Pikti, nelaimingi, agresyvūs, kamuojami depresijos arba visiškai apatiški, gyvenantys tamsoje ir nuodėmėje – tokie, pasak Ramygalos klebono, būna žmonės, apsėsti piktosios dvasios.
„Šiandien kaip niekada daug tokių, kurie ateina prašyti mano pagalbos“, – nė nemano slėpti dvasininkas, sakantis, jog į klebonijos duris beldžiasi įvairiausio amžiaus egzorcisto pagalbos reikalingi žmonės.
Kone dešimtmetį egzorcizmo apeigas atliekantis dvasininkas sako, kad Dievo namai dažnam būna paskutinė stotelė, kurioje jie bei jų artimieji tikisi surasią dvasios ir kūno ramybę.
„Dažniausiai žmonės pas mane apsilanko savo medicinos kortelėje jau turėdami įrašą „šizofrenija“. Didžioji dalis iš tiesų yra psichikos ligoniai, kiti – ypač jautrūs. Tik vos keli iš didžiulio būrio būna tikrai apsėsti velnio, – neskubėdamas dėlioja žodžius klebonas. – Dažniausiai dėl tokio žmogaus kreipiasi jo artimieji, skųsdamiesi, kad giminaičio siautėjimo negalima suvaldyti jokiais vaistais.“
Tokiems kasdienio gyvenimo sunkumų iškankintiems pagalbos prašytojams klebonas visada pataria pirmiausia įsitikinti, jog jų artimas žmogus yra sveikas, – jei tai vis dėlto liga, geriau ją diagnozuoti kuo anksčiau. O patikrinti apsėdimo versiją, anot E. Rinkevičius, labai paprasta.
„Tereikia pašlakstyti ligonio drabužius švęstu vandeniu: jei žmogus apsėstas, jis nebeims tų rūbų. Taip pat apsėstasis sumaišo dieną su naktimi“, – atskleidžia egzorcistas, kurią dieną piktų dvasių apsėstas žmogus yra mieguistas, nieko nenori daryti, o naktį būna aktyvus.
„Štai jaunimas naktimis sėdi prie kompiuterių... Sykį sulaukiau vyro, kuris prašė išlaisvinti jį nuo kompiuterio priklausomybės“, – prisimena E. Rinkevičius, tuoj pat pridurdamas, kad apsėdimų gali būti pačių įvairiausių, nuo daiktų kaupimo manijos iki priklausomybės nuo svetimų religijų, simbolių.
Klebonas prisipažįsta nemažai žmonių sulaukiantis per mėnulio pilnatį, tačiau tada, kaip jis sako, pasitvirtina tik vienas kitas atvejis.
„Žmonėms atrodo, kad juos persekioja, jiems nesiseka, jie nelaimingi... Įsivaizduoja randantys įvairiausius ženklus prie namų, tačiau dažnai nebūna ten jokios magijos, – ramina egzorcistas, pats puikai žinantis, kaip atskirti tikrąjį apsėdimą nuo tariamojo. – Viską galima paaiškinti žmonių jautrumu.“
Pasak E. Rinkevičiaus, jei meldiesi už apsėstą žmogų, jis reaguoja, prasideda manifestacijos. Tai žmoguje pasislėpusiųjų piktųjų dvasių atsakas į išlaisvinimo maldas. Jų metu apsėstuosius ištinka priepuoliai, kūnas purtomas traukulių, žmogus gali draskytis, rėkti, keiktis, pasikeičia jo balsas.
Pasak dvasininko, piktoji dvasia žmogų veikia iš išorės, kai velnias apsėstąjį smaugia, vargina fiziškai, kai kurie iš viso nebegali kalbėti. Nelabojo apsėstieji negali pakęsti šventų daiktų, juos degina švęstas vanduo, jie bijo kryžiaus. O psichikos liga sergantis žmogus egzorto maldoms yra abejingas. „Jis ramiai sėdės ir klausys, nusibos – pradės vaikščioti po kambarį, viską apžiūrinėti“, – egzorcisto patirtyje apstu ir tokių atvejų.
Smalsuolius atkalba
Klebonas prasitaria dažnai sulaukiantis ne tik apsėstųjų pagalbos prašymų išlaisvinti nuo piktosios dvasios, bet ir nuotykių ieškotojų, kurie į egzorcizmo apeigas nori patekti iš smalsumo. Tokius E. Rinkevičius labai greitai ir lengvai atkalba. „Aš jų klausiu: ar melsitės apeigų metu? Jei ne, tai iš tiesų yra labai pavojinga. Tokiems piktoji dvasia gali labai pakenkti.“
Po tokių paaiškinimų ekstremalių įspūdžių ieškotojams susitikimas su nelabuoju jau nebeatrodo toks įdomus.
Per aštuonerius darbo su apsėstaisiais metus Ramygalos klebonas sako matęs ir šilto, ir šalto. Tikina ir pats ne sykį patyręs piktųjų dvasių atakų. Tačiau baimės vis tiek nejaučiantis.
„Aš nieko nebijau, – drąsiai ir aiškiai ištaria E. Rinkevičius. – Juk esu Dievo šviesoje – ten, kur piktoji dvasia bijo įžengti.“
Dvasininkas sako sulaukiantis ant savo slenksčio ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių.
„Susiranda mane žmonės patys: žino, kad toks esu, ir atvažiuoja iš įvairiausių pasaulio vietų“, – pasakoja klebonas, savo lankytojus pirmiausia turintis įtikinti, kad apsėstam piktosios dvasios žmogui pagelbėti galima tik pačiam sutikus. „Jei pats žmogus nenori, padėti jam neįmanoma“, – apgailestauja E. Rinkevičius.
Paklaustas, kodėl ir kada nusprendęs imtis nelengvos egzorcisto misijos, atsakė, jog tai labai sena istorija, prasidėjusi, kai nuo piktųjų jėgų teko gelbėti vieną moterį.
„Pasikorė mergina, motina ją išlaisvino iš kilpos ir netrukus ją pačią apsėdo mintis pasikarti. Tada aš gavau vyskupo leidimą, skaičiau jai maldas, egzortus. Turėjau tai daryti net keletą kartų, nes pirmą sykį nepadėjo, antrą – padėjo. Ją buvo apsėdusi keršto dvasia“, – kone dešimtmečio senumo įvykius dvasininkas prisimena taip, tarsi jie būtų vykę ką tik.
Atlikdamas egzorcizmo apeigas E. Rinkevičius visada skaito specialias Vatikano patvirtintas maldas. Jos yra dvejopos – prašomosios bei įsakomosios: vienomis liepiama šėtonui grįžti į pragarą, o kitomis prašoma Dievo pagalbos.
„Seanso metu vienam būtų sunku“, – neslepia dvasininkas. Todėl stengiasi, kad kiekvieną kartą jam skaitant maldas greta būtų ir daugiau besimeldžiančių žmonių.
Prabyla senosiomis kalbomis
Kartais išlaisvinimas iš piktųjų dvasių trunka labai ilgai. Ypač jei žmogus neatsisako nuodėmingo gyvenimo arba į jį grįžta. Taip pat, anot kunigo E. Rinkevičiaus, nėra paprasta padėti vyresnio amžiaus žmonėms, nes jiems sunkiau keistis, suprasti, kas sakoma.
Būna, kad apsėstieji, mokantys tik lietuviškai ar rusiškai, per išlaisvinimą prakalba įvairiomis užsienio kalbomis: anglų, prancūzų, vokiečių, ima suprasti lotyniškai sakomus maldos žodžius ir į juos reaguoja. Dažnai pasikeičia žmogaus balsas – tampa žvėriškas, nesuprantamas.
Kunigas sako nuolat prisižiūrintis įvairiausių protu sunkiai suvokiamų vaizdų, išgirsta įvairiausių kalbų, mato, kaip keičiasi žmogaus kūnas egzorcizmo apeigų metu.
„Sunku čia papasakoti“, – atsidūsta dvasininkas, pripažįstantis, jog filmuose vaizduojami velnio apsėdimo atvejai dažnai yra net labai tikslūs.
„Būna, ant veido iškyla didžiuliai gumbai... Sykį net pats atšokau nuo apsėstojo pamatęs jo akis. Prieš kūno išlaisvinimą žmogaus galva ima suktis aplinkui, apsėstasis ima kaišioti dvigubai ilgesnį liežuvį, nei jis galėtų būti“, – vaizdžiai pasakoja klebonas. – Viskas, kas įvyksta seansų metu, prieštarauja žmogaus fiziologijai, bet taip būna. Pasitaiko, kad žmonės, sėdėdami ant sofos, net pakyla nuo jos į orą.“
„Kartą turėjome dvylikametį paauglį, tai trys suaugę vyrai neišlaikė jo, išvartė man jis čia viską, – prisimena vieną iš pavojingų velnio išvarymo seansų kunigas. – Atsiranda žmoguje nežmoniška jėga. Bet jeigu esi Dievo malonėj, esi šviesoj, tau nėra ko bijoti. Jei žmogus gyvena nuodėmėje, jis gyvena tamsoje. Tada piktoji dvasia gali jį net nužudyti.“
Egzorcistas atsimena ir dar vieną atvejį.
„Į mane kreipėsi jauna moteris: gydytojai diagnozavo, kad ji serga šizofrenija. Ją pas mane atvesdavo vyras ir brolis – rėkiančią, keikdavosi baisiausiai. Būdavo, kalba su manimi užsimerkusi, negalėdavo žiūrėti net į akis. Apeigų metu moteriškė įgaudavusi tiek jėgų, kad keturi žmonės sunkiai nulaikydavo. Sykį ištrūkusi puolė mane, vos nesuplėšė apeigyno“, – prisimena prieš kelerius metus vykusius įvykius E. Rinkevičius. – Dirbau su ja daugiau nei savaitę. Susitvarkė, išgijo ir dabar gyvena laimingai.“
Velniui sielą pažadėjo... internete
Kunigas sako, kad šiandien yra daug dalykų, dėl kurių gali įvykti apsėdimas.
„Čia menki juokai, – nuoširdžiai įspėja E. Rinkevičius. – Netgi jei žmogus daro tai nesuvokdamas pasekmių, nesuprasdamas ir neįvertindamas savo veiksmų pavojingumo ir rizikos, dvasiškai jis vis tiek sau gali labai pakenkti.“
„Viena mergaitė susirašinėjo su anglu, šis jai atsiuntė anketą. Nesuprasdama pavojaus, paauglė ją užpildė ir pažadėjo velniui sielą, įvyko apsėdimas“, – pavojingas šiuolaikines velnio įsikūnijimo istorijas dėsto dvasininkas, įsitikinęs, kad jauni žmonės labai dažnai elgiasi nesuprasdami ir neįvertindami situacijos rimtumo.
„Jei žmogus piktąsias jėgas prišaukia nesąmoningai, užtenka ir vieno egzorcizmo seanso. Sunkiau nelabąjį išvaryti, kai žmogus blogiui pasižada sąmoningai“, – sako jis.
E. Rinkevičius neslepia manantis, kad ne vienas šiuolaikinis pramogavimo būdas gali baigtis apsėdimu – tai ir vadinamoji destruktyvi muzika, spiritizmo seansai, domėjimasis ezoterika, netgi horoskopais.
„Žmonės, atlikdami spiritizmo seansą, mano, kad išsikviečia mirusiojo dvasias, o iš tikrųjų tai būna piktosios dvasios, kurios pasilieka, – aiškina dvasininkas, kad labai didelė dalis apsėstųjų pagalbos prašo būtent po spiritizmo seansų. – Jei žmogus užsiima spiritizmu, reikia ne vienos išlaisvinimo valandos.“
Iš kelionių parvežti svetimų religijų simboliai, įvairių stabų garbinimai – tai, sako E. Rinkevičius, irgi realus pavojus dvasingumui. „Gotų, satanistų grupės – puiki terpė piktosioms dvasioms, – įsitikinęs egzorcistas, pasak kurio, apsėdimas gali įvykti net per jogą ir tatuiruotes. – Tatuiruotės – kūno išniekinimas, o joga – svetimos religijos garbinimas.“ Anot pašnekovo, apsėdimas gali įvykti ir per jogos kvėpavimo pratimų seansą: „Atrodo, žmogus įtraukia deguonies ir gauna dvasinės ramybės, o įvyksta atvirkščiai: žmogus pradeda matyti haliucinacijas, jį apsėda velnias.“
„Žmogaus žodis – kaip Dievo: gali palaiminti, gali prakeikti“, – nori kiekvieną įspėti klebonas, žinantis, kaip paprasta yra žodžiu ar mintimi pakenkti ne tik kitam, bet ir sau pačiam.
„Jei tėvai pasako vaikui, kad tu prakeiktas, vaikui prakeikimas garantuotas. Pamenu, Lukiškių kalėjime misionierius klausė kalinių, ar jiems niekas nesakė, kad yra nevykėliai, kurie pražus gyvenime. Pasirodo, visiems, be išimties, tokius žodžius buvo pasakęs tėvas arba motina...“
Eglė GIKNIENĖ
