Jau daugiau kaip pusę metų intensyviai nagrinėjama kovos prieš smurtą tema. Šios kovos aiški lyderė (arba „veidas“) yra Seimo narė prof. Aušrinė Marija Pavilionienė. Kodėl ta tema tokia svarbi, nenagrinėsime, tik trumpai paminėsime prielaidas – „atėjo“ pinigai, iškilo didelė grėsmė ar tiesiog pribrendo reikalas. Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad dėl gero tikslo (smurto sumažinimo) naudojamos priemonės, kurios, mūsų nuomone, griauna pamatines valstybės vertybes, kultūrinį palikimą ir pan. O svarbiausia – visuomenės ląstelės – šeimos – įvaizdį. Kyla klausimas, kas tai – metodinės kovos su smurtu spragos ar sistemingas darbas, siekiant vienu šūviu nušauti du zuikius – įsisavinti prasmingai kovai su smurtu skirtas lėšas (čia šviesioji pusė) ir susilpninti šeimos institutą Lietuvoje (čia tamsioji pusė). Paanalizuokime detaliau, kas siūloma profesorės įregistruotuose pasiūlymuose bei projektuose.
1. Apsaugos nuo smurto šeimoje koncepcijos projektas (įregistruotas 2007-06-28, skubant aplenkti Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projekto registraciją Seime).
Bet koks smurto panaudojimas, sprendžiant bendravimo tarp žmonių problemas, yra skaudi ir gili visuomenės žaizda, su kuria reikia nuosekliai kovoti. Smurtas, esantis bet kurioje aplinkoje, yra labai negatyvus reiškinys ir kriminalinis objektas, kuriam galioja specialūs baudžiamosios teisės aktai. Šiuo metu valstybė iš tiesų stokoja teisinių instrumentų, kaip kovoti su privačioje aplinkoje smurtaujančiu asmeniu. Tačiau nesuprantama, kodėl pastarąjį fenomeną bandoma išimtinai priskirti šeimyninių santykių sričiai, formuluojant tai kaip atskirą valstybinio dėmesio reikalaujančią problemą. Toks problemos formulavimas yra dirbtinai susiaurintas ir iš tikrųjų ignoruoja visuomenėje egzistuojančią didžiulę smurto ir prievartos problemą daugelyje gyvenimo sričių: mokyklose, jaunimo grupėse, kariuomenėje, viešojo susibūrimo vietose, darbovietėse, visuomeniniame transporte ir t.t. Šeima šioje kovoje prieš smurtą yra specifiškai išskiriama kaip smurtinės veiklos laukas. Be to, kodėl koncepcijoje yra iškraipoma teisinė situacija Lietuvoje, susijusi su baudžiamąja atsakomybe už bet kokius smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš kito žmogaus asmenį, nepriklausomai nuo giminystės ryšio tarp smurtautojo ir jo aukos?
Stebina koncepcijos projekte pateikiami teiginiai, iš kurių išplaukia, kad šeima – tai visokių blogybių kupinas darinys, kurioje pažeidžiamos visos teisės, vyrauja agresyvus požiūris į bet kurį asmenį. Kita vertus, akcentuojamas tik smurtas prieš moterį (o kur smurtas prieš vaikus ar vyrus?). Šios koncepcijos pamatinė prielaida – šeimos, kuri sukurta vyro ir moters santuokos pagrindu (taip šeima apibrėžiama „Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“ projekte), nuteisimas vien dėl to, kad juos sieja santuokinis ryšys. Koncepcija sukuriama šeimos kaltumo prezumpcija: esą be smurto prieš asmenį apskritai yra dar ir smurtas šeimoje, tarsi šeima savo esme yra nelygybę ir smurtą lemiantis ryšys. Manome, kad toks požiūris griauna šeimos (santuokos) įvaizdį. Koncepcijos projekto skaitytojui darosi baugu, nes susituokę žmonės gali automatiškai tapti stebėjimo smurto požiūriu objektu, be to, siekiama įveikti „kultūrinę tradiciją, teigiančią, kad namai yra saugi moteriai erdvė“, numatoma visuomenėjė ugdyti nepakantumą smurtui (vietoje žmonių ugdymo šeimos gyvenimui, abipusiam vienas kito pažinimui, pagarbai).
Tokia koncepcija nėra reikalinga. Tačiau galimi tam tikrų teisės aktų pakeitimai, kurie įdiegtų teisinius ir organizacinius instrumentus smurtui privačioje aplinkoje mažinti, visuomenę šviesti bei šeimai padėti. Geriausias kelias būtų valstybinė smurto mažinimo (smurto įveikimo) koncepcija, kuri leistų formuoti kiekvienam asmeniui saugesnę viešąją ir privačią aplinką, keistų visuomenės požiūrį į fizinės ir psichologinės prievartos naudojimą apskritai.
2. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo papildymo 21 straipsniu, 10, 49, 56 ir 57 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (įregistruotas 2008-02-13).
Šis projektas visuomenėje žinomas kaip įstatymas, kuriuo siekiama kaip fizinį ir moralinį smurtą uždrausti tėvams taikyti beveik visas vaikų auklėjimo priemones. Netrukus šis projektas sulaukė viešų diskusijų – straipsnių internete, televizijos laidų ir reportažų. Visos šios diskusijos nukrypo į „diržo“ teigiamų ir neigiamų pusių aptarimą. Galima į šią diskusiją veltis, tačiau palikime tai profesionalams (psichologams, psichiatrams, edukologams ir kitiems).
Nerimą kelia kiti dalykai. Be abejo, nepateisinami smurtiniai (kriminaliniai) veiksmai prieš vaikus, taip pat reikia pirmenybę teikti kuo švelnesnėms auklėjimo priemonėms. Tačiau kai prof. A. M. Pavilionienės įstatymo projekte siūlomas „vaiko nuomonės ignoravimas, pakeltas balsas“ priskiriamas smurtui ir prilyginamas marinimui badu, tai dvelkia mažų mažiausiai nesusipratimu. Projekto autorės pasisakymai bei p. R. Šalaševičiūtės interviu verčia manyti, kad tai ne nesusipratimas, o sąmoningi siūlymai. Tai pavojingi siūlymai, kuriuos įgyvendinus šalis išgyvens tai, ką jau išgyveno Anglija: vaikai nesiskaito su suaugusiais, jų negerbia, netgi tyčiojasi.
Ir vėlgi, nesinori veltis į savokų ir supratimų diskusijas. Norisi iškelti klausimą, kiek valstybė turi teisių kištis į šeimos vidaus reikalus ir siaurinti bei kvestionuoti tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir tradicijas. Tai ne Seimo narių, politikų, valdžios, A. M. Pavilionienės ar kitų reikalas. Šeimos tikrai gins savo autonomiją, teises ir neleis šeimos griovėjoms kištis ir aiškinti auklėjimo meno ir principų.
Panagrinėjus minėtus projektus bei pasiūlymus susidaro įspūdis, kad siekiama sukurti baimės atmosferą – tėvai nuolat turi bijoti, nes kaimynui gali pasirodyti, jog jie „smurtauja“, nes vaikai gali išmokti naudotis „savo teisėmis“ ir viešose vietose tiesiog terorizuoti tėvus. Kam tai naudinga? Tikrai ne šeimoms. Kova su smurtu jį uždraudžiant labiau panaši į kovą su vėjo malūnais nei į rimtą politikų požiūrį į problemą ir jos sprendimo būdų ieškojimą. Juk akivaizdu, kad smurtas turi savo aiškias priežastis ir tik su jomis kovodami galime pasiekti realių rezultatų. Jei politikai imtųsi iš esmės spręsti alkoholizmo, narkomanijos, žemo pragyvenimo lygio problemas, jei būtų siekiama pakelti mokslo ir kultūros prestižą, jei būtų sisteminga veikianti šeimos politika, jaunimas rengiamas atsakingam šeimyniniam gyvenimui, o ne saugiam aktyviam lytiniam gyvenimui, jei iš tiesų būtų dirbama dėl Lietuvos ir jos ateities, o ne savo ambicijų patenkinimo keliaklupsčiaujant prieš eurobiurokratus, tai nereiktų „gaisrų gesinti“.
Ką kalba patys tėvai? Smagiausia, kad tėvai į šiuos politikų pasiūlymus sugeba pasižiūrėti su jumoru ir kalba, kad greta tokių koncepcijų ir įstatymų turėtų būti priimtas kitas įstatymas, įpareigojantis vaikus gražiai elgis namuose ir viešumoje, žinoma, būtina būtų įsteigti ir „Tėvų teisių apsaugos tarnybą“, arba kaip alternatyvą pateiktiems projektams reikėtų parengti „Meilės šeimoje įstatymą“, kuriame būtų įsakmiai nurodyta mylėti žmoną iki pat mirties, o nustojus mylėti grėstų kalėjimas. Ką manot?
Apibendrinant norėtųsi Lietuvos šeimas, tėvus pakviesti būti atidesnius, aktyvesnius ir nesileisti būti apgaunamiems. Tik budėdami ir aktyviai reikšdami savo nuomonę išsaugosime šeimos autonomiją bei laiko patikrintą kultūrinę sanklodą.
Algimantas ir Jolanta Ramonai
Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija
