Pietų Osetijoje nauja mada – ten aktyviai gaudomi „gruzinų šnipai“. Reikalingas tam „išdavikų“, bendravusių su Gruzijos specialiosiomis tarnybomis, sąrašas neva buvo aptiktas viename separatistų užgrobtame kaime. Tiesa, ši istorija neatrodo įtikinamai. Greičiausiai teisūs yra tie, įsitikinę, jog tokiu būdu nepripažintos respublikos vadovas Eduardas Kokoity suvedinėja asmenines sąskaitas. Kol kas pranešama apie vieną suimtą asmenį, kaltinamą išdavyste, tačiau tai ko gero tik pradžia.
Suimtasis – Pietų Osetijos pasienio tarnybos majoras Timuras Gučmazovas. Pranešama, kad jis „faktiškai prisipažino“ bendradarbiavęs su Gruzijos specialiosiomis tarnybomis, tačiau įdomesnis yra kitas faktas. Sulaikytojo majoro artimieji teigia, kad T. Gučmazovas buvo sulaikytas Vladikaukaze – Šiaurės Osetijoje, t.y. Rusijos teritorijoje, o vėliau slapta pergabentas į Chinvalį – Pietų Osetijos sostinę. Atrodo, kad nepripažintos respublikos valstybės saugumo tarnybos gavo savotišką mandatą veikti Rusijos teritorijoje (arba joms talkina Rusijos FST). Be to, T. Gučmazovas turi Rusijos pilietybę ir negalėjo būti taip paprastai išduotas kitai valstybei. Nebent Maskva jau interpretuoja Pietų Osetiją kaip „savo teritoriją“.
Bendrai, nei Pietų Osetija, nei Abchazija negali vadintis nepriklausomomis valstybėmis, nes dauguma šių respublikų gyventojų turi kadaise dosniai išdalintą Rusijos pilietybę. Iki šiol spėliojama, kodėl Maskva ryžosi gana abejingam sprendimui ir pripažino šių dvejų Gruzijos teritorijų suverenumą? Teorijų yra keletas, tačiau tikriausiai įtakos turėjo ir apsvaigimas nuo „pergalės“. Nesvarbu, jog logiškai mąstant Rusijos mastelio šaliai turėtų būti truputį gėda didžiuotis pergale prieš tokį „aršų“ priešą kaip Gruzija. Tačiau Maskvai yra pernelyg svarbus pergalės konceptas, kad galima būtų praleisti progą įrašyti į savo naujausiąją istoriją „pergalingą puslapį“.
Bet pergalės euforija negali tęstis amžinai. Šiuo atveju ją prislopino keletas veiksnių. Pirmiausia, Pietų Osetiją ir Abchaziją be Rusijos pripažino tik Nikaragva. Neabejotinai didelis netikėtumas Maskvai buvo tai, jog jos iš esmės nepalaikė nė viena kita Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalis. Pripažinti separatistinių Gruzijos teritorijų nepriklausomybę taip pat neskuba nei Iranas, nei Venesuela, nei Kinija, nei Kuba, nei kiti Rusijos draugai ir numanomi sąjungininkai. Be abejo, Kremlius tikėjosi didesnio palaikymo.
Savo sąlygas diktuoja ir pasaulinė ekonominė krizė. Pastaruoju metu garsios kalbos apie dotacijas regionui ir plataus masto pagalbą šioms nepripažintoms teritorijoms nutilo. Atvirai įsiveldama į konfliktą bei pripažindama Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, tai pat garantuodama jų „saugumą“, Rusija faktiškai pati užmetė sau ant sprando dvi teritorijas-parazites. Tikriausiai, esant aukštoms naftos kainoms, ši avantiūra atrodė ne taip jau ir baisiai, tačiau krentanti naftos kaina verčia Kremlių susimąstyti. Net pats dalyvavimas konflikte atnešė Rusijai didelius ekonominius nuostolius – ją palieka užsienio investoriai.
Kol kas matomiausias Maskvos nepripažintų respublikų palaikymas yra karinėje sferoje, bet, atrodo, ir čia viskas ne taip gerai, kaip norėtųsi Kremliui. Atsirado informacija, jog kariuomenės vadovybė nepaleidžia iš Pietų Osetijos apie 200 kareivių – dalis jų šauktiniai, kuriems atėjo laikas demobilizuotis, kiti – profesionalūs kariai, kuriems priklauso atostogos. Apie tai praneša žmogaus teisių gynimo organizacija „Peterburgo kareivių motinos“. Pasak šios organizacijos atstovų, telefonu besikreipiantys į juos kareiviai „bijo, jog žiemai prasidėjus sniegas gali blokuoti kelius ir jie įstrigs Pietų Osetijoje ilgam“. Tuo tarpu Rusijos Dūma ratifikavo Sutartį dėl draugystės, bendradarbiavimo ir tarpusavio paramos tarp Rusijos Federacijos ir Abchazijos bei Pietų Osetijos respublikų. Ši sutartis leis Maskvai „legaliai“ dislokuoti šių nepripažintų respublikų teritorijose savo karinius dalinis. Pirmos tokios rusų karinės bazės Pietų Osetijoje ir Abchazijoje gali atsirasti jau kitąmet.
Pripažindama Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę Rusija siekė sukurti precedentą (o gal tik atkartoti Kosovo atvejį). Padaryti tai nelabai pavyko. Kosovo pripažinimo atveju pirma buvo plėtojamas platus tarptautinis dialogas, egzistavo tam tikras Europos šalių sutarimas. Vertėtų priminti, kad ir šiuo atveju nebuvo prieita vieningos nuomonės. ES šalys, susiduriančios su separatizmo problemomis, atsisakė pripažinti Kosovo nepriklausomybę ir vargu ar greitu metu nors viena iš šių šalių pakeis savo poziciją. Rusija gi, kur separatizmo problema irgi yra ne pačioje paskutinėje vietoje, veikė grubiai ir tiesmukai. Kartu galima priminti, jog Maskvai nėra naujiena būti marginalių režimų užtarėje, ką ji dar kartą pademonstravo konflikte su Gruzija.
Viktor Denisenko
