Rūta JANKUVIENĖ 39 metų šiaulietis Aistis Vaicekauskas moko lietuvius korėjiečių kalbos ir Rytų kovos menų. Pietų Korėjoje studijavo šios tautos kalbą, kultūrą, teologiją. Seulo olimpiniame stadione kartu su 25 tūkstančiais porų jis vedė jam parinktą žmoną baltarusę. Sukūrė šeimą.
Ko galime pasimokyti iš korėjiečių? „Jie dega noru būti pirmi, yra įsitikinę savo tautos išskirtinimu, o jų religija yra šeima“, – sako A. Vaicekauskas.
Tikėjimas parinko žmoną
Šiaulietis į Korėją pateko „per dvasinius ieškojimus“.
Pasaulį pamatyti troško nuo paauglystės. Vėrėsi jaunuoliui tas pasaulis nuo Vilniaus. 15 metų išvažiavo iš Šiaulių į sostinę mokytis architektūros. Iš pradžių technikume, vėliau aukštosiose mokyklose. Bet architektu netapo. Domėjosi Rytų filosofija, kovų menais.
Tapo Susivienijimo bažnyčios, kurią įkūrė korėjietis Sun Myung Moon, misionieriumi. Metus su misija praleido JAV. Į Korėją pirmą kartą nuvyko 2000 metais.
„Kadangi mano tikėjimas kilęs iš Korėjos, norėjau pažinti to tikėjimo šaknis“, – sako A. Vaicekauskas.
Seulo olimpiniame stadione jis dalyvavo masinėje 25 tūkstančių porų sutuoktuvių ceremonijoje, kurioje pats buvo jaunikis. Susižadėjo su bažnyčios jam parinkta nuotaka – baltaruse Natalija.
„Su Natalija sukūrėme šeimą, auginame tris vaikus, – šypsosi A. Vaicekauskas.
Negi nejautęs vidinio pasipriešinimo, kad ne pats renkasi gyvenimo draugę?
„Toks romantinis pasirinkimas juk dar labai nesenas – jam vos 200 metų, o tradiciškai sutuoktinį visada parinkdavo tėvai, vyresnieji. Tik šiuolaikiniam individualistui tai atrodo, kaip kažkas nesuprantamo“, – siūlo nesistebėti pašnekovas.
Dvasingumo semtis
„Vakarai istoriškai turi daug mokslo, technologijų pasiekimų, bet trūksta dvasingumo, – sako A. Vaicekauskas. – Rytai priešingai – turi daug dvasingumo. Darbar vyksta globalus apsikeitimas tais dalykais. Japonijos, Kinijos pavyzdys rodo, kokiu stulbinamu greičiu jie sugeria Vakarų pasiekimus. Mes taip pat norime pažinti Rytų dvasinį paveldą, į jį gilinamės – aš esu vienas iš tokių.“
Korėjoje su žmona praleido dvejus metus, abu įstojo į Korėjiečių kalbos institutą. Jau tada pakankamai giliai susipažino su korėjiečių kultūros ir kalbos subtilybėmis.
Vėliau septynerius metus kas vasarą sugrįždavo gilinti kalbos įgūdžių. Gyveno kovos menų meistrų šeimose ir sportavo.
Lietuvoje A. Vaicekauskas baigė socialinės pedagogikos studijas. Įkūrė Vilniuje kovų menų klubą, pradėjo mokyti korėjiečių kalbos.
Po to vėl grįžo į Pietų Korėją – dvejus metus studijuoti teologijos.
Taikinga tauta
Teologijos studijų metus jis vadina ir sunkiais, nes teko palikti šeimą Lietuvoje, ir ypač dvasingais: „Gyvenome kalnuose, stebuklingoje vietoje. – Mūsų bažnyčiai ji šventa – kaip musulmonams Meka, ar katalikams – Vatikanas.“
Gilinosi į Rytų religijas, kurios Pietų Korėjai būdingos nuo seno – budizmą, šamanizmą, konfucionizmą.
Krikščionybė į Korėją atėjo tik prieš 120 metų. Bet korėjiečiai ją priėmė labai greitai. Iš dešimties didžiausių protestantiškų bažnyčių pasaulyje penkios veikia Korėjoje.
„Korėjiečiai yra labai dvasingi – jie priima visas religijas, – pasakoja A. Vaicekauskas. – Jie labai taikingi žmonės, juos vadina tauta baltais rūbais. Per ilgą savo istoriją, kuri siekia 4300 metų, korėjiečiai nėra užpuolę kitos šalies. Nors patys buvo užpulti, kaip metraščiai rašo, 930 kartų.“
Metraščiuose aprašomas net toks atvejis, kai kariuomenė, užuot įvykdžiusi karaliaus įsakymą užpulti Kiniją, iš pusiaukelės grįžo atgal ir nuvertė patį karalių, kad nereikėtų kariauti.
„Gyvendamas ten iš tiesų supratau, ką reiškia, kai žmogus nešioja taiką savo širdyje, – tikina A. Vaicekauskas. – Korėjiečiai nesako „laba diena“, jų kasdienis pasilabinimas lietuviškai reiškia: „Ar ateini su taika?“
Viešas bendravimas, kaip šeimoje
Patyrė korėjiečių ypatingą rūpestį kitu žmogumi, ypač svečiu.
„Vaišina iki tokio svetingumo, kad vyresnė moteris paima valgio ir duoda tau į burną, – sako A. Vaicekauskas. – Neturi skėčio – dovanoja skėtį. Nori valgyti, duoda valgyti.“
Lietuvį stebino, kad svetimi žmonės viešumoje elgiasi, kaip šeimoje. Net Seule, kuriame gyvena 10 milijonų žmonių. Važiavo metro su sunkiu krepšiu, sėdinti moteris paėmė krepšį palaikyti ant kelių. Išsitraukė kramtomos gumos, padalijo šalia esantiems.
Vakarietiškas privatumas korėjiečiui nesuprantamas. Jau per pirmą pokalbį klaus svetimšalio apie tokius dalykus, kuriais mums domėtis nepriimtina.
Kas nors truputį kalba angliškai, užkalbins kitatautį gatvėje, klaus, iš kur esi, kokia tavo šeima, net ar tavo žmonai nesunku?
Jeigu pats nors kelis žodžius moki korėjietiškai, tai korėjiečių širdys labai greitai atsiveria. Turgaus prekeiviai, išgirdę lietuvį kalbant korėjietiškai, darydavo didžiules nuolaidas.
Pagarba vyresniam – išskirtinė
„Į svetimus žmones jie kreipiasi, kaip į šeimos narius: dėde, teta, seneli, – pasakoja A. Vaicekauskas. – Susipažįsti su jaunais korėjiečiais, jie pirmiausia klausia ne vardo, o metų. Nori žinoti, ar tu vyresnis ar jaunesnis, nes tada žino, ir kaip su tavimi bendrauti.“
Tradicija gerbti vyresniuosius grindžiamas visas kasdieninis bendravimas. Jeigu tu vyresnis, jaunesni tau patarnaus.
Šypsosi prisimindamas, kad universiteto bendrabutyje gyvenant, kaip vyresniam, niekada neteko šiukšlių išnešti.
Ne iš karto supratęs, jog vyresnieji taip pat turi pareigą – rūpintis jaunesniais.
„Jeigu su vyresniais atėjai į restoraną, niekada nemokėsi – apmoka pats vyriausias, – pasakoja. – Iš tiesų tas, kuris vyresnis, turi daugiau pajamų, nes užima aukštesnę padėtį. Tuo pagrįsta ir verslo etika. Aišku, pasaulinio lygio universitetus baigę korėjiečiai užima aukštas pozicijas, bet senjoras visada išlieka pagarboje – jam atidaromos durys, nusilenkiama, taip jis pasitinkamas ir palydimas.“
Didelė giminė
Tai, kad korėjiečiams svarbiausia yra šeima, tauta, nulemta jų istorijos.
„Korėjiečių tauta yra vienintelė homogeninė tauta pasaulyje. Tai reiškia, kad jie yra broliai ir seserys tikrąja to žodžio prasme“, – sako A. Vaicekauskas.
Tautą sudaro 220 klanų. Klanas – vienas protėvis, viena pavardė, kilusi iš tam tikros vietos. Kone pusė korėjiečių turi tik tris pavardes. Ketvirtadalis turi pavardę Kim, pavardę Pak –15 procentų, o Li – 7 procentai.
Tai - uždara tauta. Moteris, prievartautas užkariautojų ir gimdžiusias vaikus, išvydavo arba jos pačios persikeldavo kitur.
XIX amžiuje plūdo prie Korėjos krantų prancūzų, britų kolonizatorių laivai, bet korėjiečiai jų neįsileido. Įsileisdavo tik japonus ir kinus, kuriuos pažinojo tūkstančius metų.
Skaudus tautos padalijimas
A. Vaicekauskas pasakoja, jog draugų tradicinis pasisveikinimas yra toks: „Ar tu alkanas? Ar jau pavalgei?“ Nes korėjiečių gyvenimas buvo sunkus.
Paskutinį badmetį jie išgyveno, kai po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais tauta buvo padalyta į dvi šalis ir vyko karas su Šiaurės Korėja.
Šiaulietis stebėjosi, jog pažįstama korėjietė, atvažiavusi į Lietuvą, rankinėje nešiojosi batono: „O jeigu prireiks?“.
„Tai badmečio palikimas, – sako A. Vaicekauskas. – Pietų korėjiečiai išgyvena ir didelį skausmą dėl konflikto su Šiaurės Korėja. Brolis ir brolis yra atsidūrę priešingose barikadų pusėse. O jų religija yra šeima. Tas padalijimas ypač skaudus vyresnei kartai. Yra įkurta net Susivienijimo ministerija. Bet jaunesni korėjiečiai svarsto, o kiek mums tai kainuos?“
Šiaurės Korėja, prieš kelis metus kilus badmečiui, nepriėmė Pietų Korėjos laivų su grūdais. Pareikalavo nuleisti vėliavą, kad žmonės nematytų iš kur ateina pagalba.
„Jeigu yra galimybė kilti trečiajam pasauliniams karui, tai tokia vieta gali būti Šiaurės Korėja“, – mano pašnekovas.
Praėjusią savaitę, beje, Šiaurės Korėja paskelbė nutraukusi paliaubas su Pietų Korėja.
Išrinktoji tauta
„Korėjiečiai įsitikinę, jog jie yra išrinktoji tauta, – sako A. Vaicekauskas. – To iš karto nė nesuprasi. Suvokiau, stebėdamas jų televiziją, ypač reklamą. Rodo kinus, amerikiečius ir korėjiečius ir jie yra patys geriausi.“
Prisimena filmą, kuriame įrodinėjama, kad korėjiečių kalba verta tapti pasauline kalba.
Filme palyginama, kokiu greičiu į kompiuterį suvedamos skirtingos kalbos. Įrodoma, jog korėjiečių kalba 20 kartų greičiau suvedama nei kinų, 10 kartų greičiau nei japonų ir tris kartus greičiau nei anglų.
Raštas – didžiausias atradimas
„Korėjiečių kalba ir sudėtinga, ir ne. Jie abėcėlėje turi tik 24 raides, – dalijasi pažinimu pašnekovas. – Savo raštą jie laiko didžiausiu visų laikų atradimu ir vieninteliai pasaulyje švenčia savo abėcėlės dieną.“
50 abėcėlių yra pasaulyje, ji sukurta paskutinė. Sukūrė ją šalies karalius beveik prieš 600 metų. Padėjo mokslininkai lingvistai.
Abėcėlė kurta ne tik pagal garsų susidarymo, artikuliacijos prinicipus, studijuojant žmogaus kalbos padargus, bet ir pagal Rytų pasaulėžiūrą ir filosofiją.
Priebalsės, balsės pagal savo skambesį atspindi penkis elementus – metalą, medį, vandenį, orą ir žemę.
Pasaulį sudaro dangus, žemė, žmogus. Todėl rašte vertikalus brūkšnys – žmogus, horizontalus – žemė, trumpas brūkšnys, taškiukas – dangus, saulė.
„Lingvistai sako, jog tai iš tiesų pati moksliškiausia kalba pasaulyje, nėra kitos, taip argumentuotos“, – tikina A. Vaicekauskas.
Pirmi, darbščiausi
Stebino lietuvį korėjiečių atkaklumas, mokslo siekis, noras pirmauti, verslumas. Valstybė kiekvienam jaunam žmogui skiria 50 tūkstančių dolerių verslui pradėti.
Vaikų pareiga – tėvus išlaikyti. Tėvai gyvena su vyriausiuoju sūnumi, kuris paveldi visą tėvų turtą arba pusę jo, jeigu šeimoje dar yra sūnų.
Bet ir garbaus amžiaus sulaukę žmonės stengiasi dirbti, prekiauti, nebūti našta.
Prekeivis savo krautuvėlės visą parą neuždaro – ten dirba, gyvena, miega. Užeisi, pažadinsi.
„Jie iš tiesų yra darbščiausia pasaulyje tauta, – tvirtina pašnekovas. – Pagal pasaulinę statistiką, daugiausia valandų per parą dirbantys žmonės. Vidutiniškai vyras ir žmona turi penkis darbus, vieną – formalų, vieną – po darbo, kitus – savaitgaliais.“
Lietuviui net sakydavo angliškai: fight – kovok.
„Tokia jų dvasia – eik, užimk naujas pozicijas, – pabrėžia pašnekovas. – Gyvena šalis tik iš eksporto, o jų kompanijos "Hunday", "Samsung" ir kitos yra pasaulinės.“
Pamokanti ir korėjiečių patirtis, kaip išeiti iš krizės.
1998–1999 metais po Azijos krizės daug kas bankrutavo, o armija surengė verslininkams išgyvenimo kursus.
„Tris mėnesius pagyvenę, kaip skautų stovyklose, „prisipumpavo“ jėgų. Atsitiesė su nuostata – turiu noro kovoti, einu į priekį, pradėsiu vėl iš naujo. Jie nesunaikinami“, – šypsosi A. Vaicekauskas.
Mokykis, kol kraujas ims bėgti
Korėjoje lietuvis patyrė, jog mokslas yra svarbiau už viską.
Aukštojo mokslo ten siekia visi. Įstoti į prestižinius universitetus, tokius kaip Seulo, korėjiečiui tas pats kaip gauti milijono dolerių čekį.
„Tėvai pasiryžę viską padaryti, kad išmokslintų vaikus, iki pat universiteto jie neturi jokio laisvalaikio“, – dalijasi įspūdžiais A. Vaicekauskas.
Pamokos baigėsi, vaikas eina į privačią mokyklą – dar mokosi matematikos, muzikos, kalbų, kad tik būtų protingas.
Studentas kolega bendrabutyje kasdien sugrįždavo tik naktį pirmą valandą – papildomai mokėsi.
Korėjiečiai sako: „Mokykis, kol kraujas ims bėgti iš nosies“. Miega vidutiniškai šešias valandas, o jeigu kažko siekia – tai tik tris–keturias valandas.
Apie pasaulio bambą
Korėjiečiai apie Lietuvą žino, o kai kurie jam net vardydavo mūsų krepšininkų pavardes.
„Dabar man atrodo, kad ne tik Lietuvoje verdame savose sultyse, – sako šiaulietis. – Visas Vakarų pasaulis verda. Mes – tas auksinis milijardas vakariečių – vis dar manome, kad esame pasaulio bamba. Jeigu Lietuvoje žiūrėsime tik į Europą, nebus gerai. Atėjo Ramiojo vandenyno civilizacijos laikas ir dėmesys Azijai turi būti kitoks.“
Jo nuomone, kuo greičiau tai pajusime, tuo didesnį šansą patys turėsime: „Vakarai dar laikosi tik iš praeities kreditų, uždirbtų per 2000 metų.“
