Albinas Čaplikas
Planuojant ūkių valdymą per artimiausius trejus metus pieno gamintojams teks pasirinkti – kliautis Briuselio optimistinėmis ar nepriklausomų ekspertų pesimistinėmis prognozėmis.
Europos Komisija paskelbė optimistinę ataskaitą apie pieno ir pieno gaminių sektoriaus rinkos perspektyvas, tačiau su šia ataskaita susipažinę žemdirbių organizacijų COPA ir COGECA vadovai ES šalių žemės ūkio ministrams patarė nedelsiant imtis aktyvių veiksmų stabilumui pieno rinkoje išsaugoti. Be to, ministrai buvo įspėti, kad to nepadarius jau kitų metų rudenį prognozuojamas supirkimo kainų mažėjimas pasaulinėje rinkoje sužlugdys daugybę ES pieno gamintojų.
Optimizmą užtemdė pesimizmas
Europos Komisijos (EK) optimistinė ataskaita COPA vadovą Albertą Janą Matą taip suglumino, kad šis į EK kreipėsi kaip niekada emocingai: „Gamintojai laukia aiškaus ministrų signalo. Jūs negalite bausti ūkininkų ir kooperatyvų, siekiančių patenkinti didėjančią pieno paklausą rinkose. Privalote sumažinti spaudimą pieno gamintojams, jie turi teisę reikalauti garantijų, kad jūs susitarsite dėl priemonių, kurios sumažintų milžinišką pieno ūkių naštą ir neskatintų jų nutraukti pieno gamybos.“ Be kita ko, COPA ir COGECA organizacijos priekaištauja EK, kad ši nustatė per daug gamtos apsaugos reikalavimų, neatsižvelgdama į kiekvienos šalies galimybes juos įgyvendinti. A.J.Matas taip pat pataria sušvelninti Nitratų direktyvos įgyvendinimo nuostatas. Reikėtų pridurti, kad EK pieno problemoms spręsti įkūrė naują instituciją ir ją pavadino ES pieno rinkos stebėjimo observatorija. COPA vadovas A.J.Matas netiesiogiai nepasigailėjo ir jos: „Naujos Bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo sąlygos valstybėse turėtų būti vienodos, kiek įmanoma turėtų būti laikomasi bendrųjų nuostatų, be to, turėtų būti mažinama biurokratija, kuri slopina inovacijas.“
Vieni ruošiasi, kiti viliasi
Taigi kodėl EK tyli, kodėl ES šalių žemės ūkio ministrai, artėjant pokyčiams pasaulinėje pieno rinkoje (beje, ne tik dėl pieno gamybos kvotų atsisakymo ES), lyg stručiai slepia galvas smėlyje? Išgirdęs šį klausimą žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ vadovas Vytautas Lekešys ironiškai nusišypsojo: „EK nemato artėjančių bėdų todėl, kad pasikeitė vadovai, taigi sudaroma nauja komanda. Kita vertus, kas gali paneigti tikimybę, kad kol ji formuojama, savo reikalus sėkmingai tvarko jau anksčiau nenorėjusieji remti pieno sektoriaus, o tokių yra ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje.“ Briuselis tyli, tačiau nejaugi ekspertų prognozėmis nesidomi labiau patyrusios Vakarų Europos valstybės, juk kitąmet pasaulinėje pieno rinkoje įvyks esminiai pokyčiai. O gal jie bus naudingi? „Tik ne pieno gamintojams. Mano žiniomis, Danija, Airija, Didžioji Britanija, Vokietija, Olandija jau ruošiasi pokyčiams, taigi kitąmet mus pasieks dabar vadinamas perteklinis pienas, o nuo kitų metų balandžio jis net nebus vadinamas pertekliniu“, – rėžė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos pirmininkas Jonas Vilionis. „O Lietuvos žemės ūkio ministerijoje vyrauja olimpinė ramybė. Ji tikriausiai viliasi, kad tos problemos mūsų nepalies. Aš manau, kad jeigu nieko nedarysime, jos tikrai palies, kaip, pavyzdžiui, prieš 5 metus nutiko Šveicarijai, atsisakiusiai pieno gamybos kvotų. Beje, šiuo metu Šveicarijoje pieno supirkimo kaina siekia 50 euro centų už kilogramą (1,72 Lt už kilogramą), tačiau pieno gamintojai sako, kad jų padėtis prasta“, – aiškino V.Lekešys.
Trūksta informacijos
Priekaištauti valdžiai šiais laikais moka kiekvienas, o ką patys padarėte, kad valdžia jus išgirstų? „Tikrai netylėjome. „Lietuviško pieno“ kooperatyvo valdyba Žemės ūkio ministerijai siūlė imtis konkrečių priemonių dėl žemdirbiams ir kitiems dalyviams tenkančios piniginės dalies šalies maisto grandinėje užtikrinimo. Pirmiausia siūlėme panaudoti viešumą – ES to tikrai nedraudžia“, – sakė V.Lekešys. Kooperatyvo nariai siekė, kad vartotojai, pirkdami pieno produktus, žinotų, kokia jų kainos dalis tenka pieno gamintojams, kiek tenka perdirbėjui, kiek – valstybei ir kiek – prekybininkui. Kokio atsakymo kooperatyvas sulaukė? „Niekas nenori imtis tokios užduoties. Žemės ūkio ministerija jos atsikratė, esą tai galėtų atlikti jau veikianti Pieno taryba. Tačiau ji neveiksminga, tai tik diskusijų klubas“, – valdžią kritikavo V.Lekešys. Kita vertus, Lietuvoje labai trūksta patikimos ir išsamios statistinės informacijos. Pavyzdžiui, strateginius sprendimus priimanti Vyriausybė nežino, kokiomis kainomis mūsų perdirbėjai superka pieną kitose rinkose. Vyriausybei gauti šią informaciją nesunku, tačiau ji jos neturi ir pasitiki tuo, ką sako perdirbėjai. „Perdirbėjai teigia, kad kitose šalyse pieną superka mažesnėmis kainomis nei vidaus rinkoje, tačiau, pavyzdžiui, Latvijos kooperatyvai, iš kurių Lietuvos įmonės superka pieną, atskleidė iš Lietuvos supirkėjų gaunantys 10–15 centų už kilogramą daugiau nei mokama Lietuvoje. O juk dar yra priemokos už logistiką, už partnerystę“, – tikino V.Lekešys.
Supirko daugiau, o mokėjo mažiau
Perdirbėjai žadėjo liepos mėnesį padidinti pieno supirkimo kainas. Ar padidino? Deja, statistiniai duomenys rodo, kad supirkimo kainos, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2013-aisiais, yra mažesnės. Tiesa, šįmet iki liepos 1 d. pieno supirkta 10 proc. daugiau nei pernai, t. y. 52 tūkst. t. Tačiau pieno gamintojai už tą patį pieno kiekį gavo 56 mln. Lt mažiau. Vien per birželio mėnesį sumokėta 11 mln. Lt mažiau. Tikėtina, kad ši tendencija nepasikeis iki spalio pradžios. O kokia padėtis kitose rinkose? Pasak V.Lekešio, Naujojoje Zelandijoje pieno supirkimo kainos šįmet išaugo: „Spėju, kad jeigu Naujojoje Zelandijoje pieno perdirbėjai mąstytų kaip Lietuvos pieno perdirbėjai, ir šioje saloje pieno supirkimo kainos būtų mažiausios pasaulyje, juk Naujojoje Zelandijoje pieno gamintojai neturi kito pasirinkimo – iš kitų žemynų pieno supirkėjai neatplauks. Tačiau šios valstybės pieno perdirbėjai supranta, kad, išnaudodami pieno gamintojus, jie pjautų šaką ant kurios patys sėdi.“ ES pieno rinkos stebėjimo sistemos duomenimis, pieno supirkimo kainos per metus kai kuriose ES šalyse sumažėjo 1–2 proc., o štai Lietuva susigrąžino supirkimo kainų mažinimo lyderės poziciją. Pernai rugpjūčio mėnesį pienas buvo superkamas 1,1–1,2 Lt už kilogramą, o šįmet, su išimtimis, teliko 0,9 Lt už kilogramą.
Stiprybė vienybėje
EK jau žino apie Lietuvos pieno supirkėjų bandymus „premijuoti“ pieno gamintojų kooperatyvus mažiausiomis rinkoje supirkimo kainomis ir taip išgąsdinti kol kas savarankiškai dirbančius ūkininkus. Per 200 melžiamų karvių bandą turinčios UAB Raudonių ūkio vadovas Tomas Raudonius teigė, kad perdirbėjai dar nemoka pieno gamintojams už pieną tiek, kiek turėtų mokėti: „Kova dar nesibaigė. Aš stebiuosi perdirbėjų strategija – jie kitose šalyse aktyviai ieško perteklinio pieno ir kiekviena proga siekia taip numušti pieno supirkimo kainą vidaus rinkoje.“ Įmonėms dažnai nebereikia iš smulkiųjų pieno gamintojų surinkti pieną, naudoti transportą. Dabar šį darbą atlieka kai kurie kooperatyvai. Tačiau kodėl perdirbėjai tokiems kooperatyvams neretai moka mažiau nei kooperatyvams nepriklausantiems ūkininkams? Gal jau galime daryti išvadą, kad Lietuvoje pieno perdirbėjai surado būdą sustabdyti kooperatyvų plėtrą? „Taip yra todėl, kad kooperacija pieno sektoriuje dar ne tiek išplitusi, kiek galėtų. Kooperatyvai kol kas superka tik apie 25–30 proc. Lietuvoje gaminamo pieno. Net ir šie duomenys yra optimistiniai, nes kai kurie kooperatyvai yra po perdirbėjų sparnu. Kai kooperatyvai supirks 80 proc. viso šalyje pagaminamo pieno, tada ir pamatysime tikrąją kooperacijos naudą“, – sakė T.Raudonius. Bendrovės vadovas viliasi, kad ateis laikas, kai pieno perdirbėjai ir pieno gamintojai sujungs jėgas ir bendrai pasipriešins prekybininkams, kaip yra Vakarų Europos šalyse. Tačiau kol kas Lietuvoje prekybininkams šis pavojus negresia.
