Ūkininkas Sigitas Razvadauskas sakė, kad galiojusiomis sutartimis jis buvo nusivylęs. „Visiems yra aišku, kad ką bedarytų valdžia, perdirbėjai visada ras būdų, kaip sutartis apeiti“, - apgailestavo pašnekovas.
Nelauks kitų metų
Žemės ūkio ministrė teigė, kad prievolė sudaryti tipines žaliavos supirkimo sutartis būtų tarsi atsakas perdirbėjams, smarkiai sumažinusiems žaliavos supirkimo kainas, kai Rusija paskelbė lietuviškų pieno produktų embargą. „Ketiname Vyriausybei pateikti pasiūlymą, kuriame būtų numatyta privalomai sudaryti žaliavos supirkimo sutartis“, – sakė V.Baltraitienė, žadanti dar šiais metais įteisinti tokį reikalavimą.
Tiesa, yra Europos Komisijos reglamentas, kuriame nurodyta, kad dėl supirkimo kainų žemdirbiai su perdirbėjais ar kitais produkcijos supirkėjais turi derėtis laisvai. „Suprantu, yra laisvos derybos dėl kainos, mes to nekvestionuojame. Bet sąlygas, kurios turi būti, privalomos, manau, gruodžio viduryje teiksime Vyriausybei patvirtinti“, – teigė V.Baltraitienė.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Jeronimas Kraujelis sakė, kad idėja įteisinti tipines žaliavos supirkimo sutartis yra gera. „Tačiau sunku pasakyti, kiek šios sutartys apsaugos vieną ir kitą pusę. Dabar galingesnieji, palyginti su silpnesniaisiais, turi šiek tiek per daug laisvių ir teisių. Sutartys būtų tarsi skydas ūkininkams“, – sakė J.Kraujelis.
Nesilaiko įsipareigojimų
Stambaus pieno ūkio savininkas Zigmas Ričkus iš Kėdainių rajono, kalbėdamas apie tipines žaliavos supirkimo sutartis, sakė, kad jos būtų naudingos ūkininkams, jei jų būtų laikomasi. Tačiau, pasak ūkininko, perdirbėjai į jas nusispjauna. „Sutartys ruošiamos, tačiau jos sudaromos taip, kad būna naudingos tik supirkėjams. Atvažiuoja vadybininkai ir pasako, kad jos bus tokios, kokias numatė direktorius“, – pasakojo Z.Ričkus. Pasak Kėdainių rajono ūkininko, perdirbėjai pasipelnė iš Rusijos paskelbto embargo. „Na ir kas, kad bus sutartys? Jas pakeis taip, kaip reikės. Iš ko gi pelno gaus? Visada mažiausias žmogus lieka kvailio vietoje“, – dėstė pieno ūkio savininkas. Z.Ričkus pridūrė, kad sutartys pieno gamintojams atvežamos kiekvieną mėnesį. Jose užrašoma perdirbėjams naudingiausia kaina. „Kurgi mes dėsimės? Gamintojai sumažino pieno supirkimo kainas. Aš naujos sutarties nepasirašiau, o jiems – tas pats. Su stambiais pieno ūkiais nesiskaito, tai ką kalbėti apie smulkiuosius“, – atviravo ūkininkas. Z.Ričkus teigė, kad lapkričio mėnesį pieno gamintojai teikėsi jam mokėti daugiau: už litrą pieno ūkininkas gavo po 67 centus. Kiek bus mokoma gruodžio mėnesį, kol kas neaišku. Kas antrą dieną Z.Ričkus parduoda apie 4 tonas pieno.
Sauliaus Pociūno ūkyje – 55 melžiamos karvės. Už litrą pieno ūkininkui mokama 60 centų. „Neįsivaizduoju sureguliuotų pieno gamintojų ir perdirbėjų santykių. Jei taip nutiks, bus nerealus dalykas“, – sakė S.Pociūnas. Pasak ūkininko, kainos visada svyruodavo, jos niekada nebuvo ir nebus vienodos. Viskas priklausydavo nuo supirkėjo. „Dabartinės kainos – pasityčiojimas iš ūkininkų. Šiuo metu perdirbėjai nuostolių nepatyrė. Puikiai žinome, kiek iš tonos uždirba išveždami pieną kitur. Mums žinoma, kad tie patys supirkėjai latviams už litrą pieno moka po 1 litą. Kaip reikia jaustis, kai lietuvis lietuvį skriaudžia?“ – retoriškai klausė S.Pociūnas. Pieno ūkio savininkas tvirtino, kad lapkričio mėnesį gamintojai už pieną jam pradėjo mokėti dar mažiau.
Ant išlikimo ribos
Vienas stambiausių Ukmergės rajono pieno ūkių savininkas Sigitas Razvadauskas sakė, kad pieno perdirbėjai visada rasdavo būdų, kaip apeiti sutartis. „Buvau nusivylęs ir žinojau, kad ir ką darytų valdžia, perdirbėjai visada ras būdų viską pakreipti savo naudai. Dažniausiai nukentėdavo ūkininkai, o ne jie. Jei tos sutartys būtų pasiteisinusios, šiandien jos būtų egzistavusios ir visi būtų buvę patenkinti. Tačiau jos nepasiteisino. Sutartys naudingesnės perdirbėjams“, – teigė S.Razvadauskas. Pasak ūkininko, dabar jis yra kooperatyvo „Pienas LT“ narys ir su pieno perdirbėjais neturi jokių reikalų. „Statome naują pieno perdirbimo gamyklą, kuri šiuo metu ypač reikalinga. Tikimės, kad anksčiau ar vėliau pradėsime dirbti patys sau, nes gamintojai mus „drožia“ koją primynę ir niekada neklausia, ar mums sunku, ar lengva. Įdomiausia yra tai, kad jie apie mus viską puikiai žino. Žino ir kiek mokėti. Nes moka tiek, kad neduoda mums išmirti, bet ir neduoda gyventi“, – atvirai kalbėjo S.Razvadauskas.
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis sakė, kad sutarčių įteisinimas nieko nepakeis. „Perdirbėjai sutartis pasirašo daugiausia 3 mėnesiams. Tačiau jei sutartyje bus įtrauktas punktas, kad už 15 dienų supirkėjas gali kainą pakeisti, sutartis esmės nepakeis“, – pabrėžė J.Vilionis. Kai pieno pirkimo kaina pradėjo kristi žemyn, Lietuvos pieno gamintojai jau patyrė šimtus milijonų litų nuostolių. Tačiau pieno perdirbėjai didesnės žaliavinio pieno kainos kol kas nežada. „Viena išlyga būtų, jei sutartyje būtų punktas kainą išlaikyti visus metus. Jei perdirbėjas sumažintų numatytą kainą, jis privalėtų ją vis tiek sumokėti už visą sutarties laikotarpį. Jei ūkininkas neparduotų sutarto kiekio pieno, irgi turėtų atsiskaityti“, – mintimis dalijosi J.Vilionis.
Jolita Žurauskienė
