Vida Tavorienė
Palankiomis pieno supirkimo kainomis pasidžiaugę ūkininkai vėl patyrė smūgį – pieno perdirbėjai jas sumažino iki 20 proc., o kai kam – dar daugiau. Kaip ir 2012 m., perdirbėjai už žaliavą mažiau moka kooperatyvams, kurie tiekia didelius pieno kiekius, o pavieniams ūkininkams jie prielankesni.
Lietuvos pieno žaliavos kainos šokinėja lyg amerikietiškais kalneliais – tai staiga pakyla, tai sminga žemyn. Tačiau nei perdirbėjai, nei prekybininkai vartotojų taip vėžinti nenori. Tokie ekstremalūs išbandymai tenka tik ūkininkams. O pirkėjai vis plačiau atveria pinigines. Už pieno gaminius Lietuvos gyventojai moka kaip vokiečiai ir olandai, o pagal ūkininkams mokamas kainas už pieno žaliavą velkamės Europos Sąjungos uodegoje.
Kooperatyvams moka mažiau
Pasak pieno rinkos ekspertų, pasaulinėse rinkose pieno gaminių kainos nuo vasario vidurio sumažėjo vidutiniškai apie 9 proc., o mūsų ūkininkams perdirbėjai kirto iš peties. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis patvirtino, kad pieno žaliavos kainos sumažėjo nuo 3 iki 23 centų už litrą. Vieniems kaina sumažinta nuo kovo, kitiems – nuo balandžio mėnesio.
Pieno supirkėjai nuolat deklaruoja, kad kuo daugiau tiekiama pieno, tuo daugiau už jį mokama. Bet, anot J.Vilionio, realybė kitokia: pieno gamintojų kooperatyvams siūlomos mažesnės pieno supirkimo kainos nei pavieniams ūkininkams, kurie žaliavą parduoda tiesiai perdirbėjams. Tokia pati situacija buvo ir 2012–ųjų pavasarį. Tąkart kooperatyvams pieno žaliava buvo atpiginta apie 25 proc.
„Perdirbėjų politika akivaizdi – nestok į kooperatyvą arba pasitrauk iš jo ir gausi daugiau. Kaip nori, taip daro. Pagal sutartį prieš 15 dienų įspėja, kad mokės mažiau, ir su jais nepasiginčysi“, – piktinosi Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas.
Nuskriaudė nevienodai
Kelių rajonų pieno gamintojus vienijančio kooperatyvo „Ėriškių pienas“ vadovo Povilo Nemanio nuotaikos dar prastesnės. Anot jo, perdirbėjai kirto stipriai – vieni kainas sumažino 20 centų už litrą, o kiti net 30 centų. „Pavasarį paprastai kiek nors muša kainas, bet taip smarkiai dar niekad nemažino. Perdirbėjai mums nesako teisybės, kodėl taip elgiasi. Dabar turbūt „prisidengia“ įvykiais Ukrainoje ir pablogėjusiais mūsų šalies santykiais su Rusija“, – nusivylimo neslėpė kooperatyvo vadovas.
Pieno perdirbėjai nevienodai nuskriaudė kooperatyvus. „Priešingai nei pernykštį pavasarį, kainos šiemet mažėja. Bet ne taip drastiškai“, – pripažino stambiausius šalies pieno gamintojus vienijančio kooperatyvo „Pienas LT“ vadovas Naglis Narauskas.
Jis nenorėjo įvardyti, kiek perdirbėjai sumažino kooperatinę pieno gamyklą statančiam kooperatyvui žaliavos supirkimo kainą, tik tarstelėjo, kad tikrai ne 20 proc., kaip skelbia Pieno gamintojų asociacijos ir kitų kooperatyvų nariai.
Anot pieno gamintojų, tokia nenuspėjama perdirbėjų taktika tik parodo, kad jie nesuinteresuoti bendrauti su ūkininkais kaip su partneriais. Jėga ir galia – pagrindinis jų veikimo įrankis.
Europoje gaminama daugiau pieno
Ūkininkai pripažino, kad pernai ir šių metų pradžioje buvo bene aukščiausios pieno supirkimo kainos. „Jei nevertinsime infliacijos, kainos tikrai buvo geriausios, – pripažino N.Narauskas. – Bet išaugo ir gamybos savikaina.“
Staigus pieno žaliavos kainų nuosmukis labai nepalankus artėjant 2015 m. pavasariui, kai nebeliks pieno gamybos kvotų. Ne vienoje ES šalyje ūkininkai stato naujas fermas ir didina pieno gamybą. O mūsų šalyje ji mažėja.
Išaugusi pieno gamyba Europoje – viena iš žaliavos pigimo priežasčių. „Ruošiantis pieno kvotų panaikinimui, Europoje padidėjo pieno gamyba. Be to, mūsų žiniomis, lenkų ir vokiečių perdirbėjai turi techninių nesklandumų, todėl irgi padidėjo žaliavos pasiūla. Mūsų perdirbėjai naudojasi susiklosčiusia situacija ir mažina supirkimo kainas. Jie gali atsivežti pigesnio pieno koncentrato iš Vokietijos ir taip daryti įtaką lietuviško žaliavinio pieno kainai“, – aiškino kooperatyvo „Pienas LT“ vadovas.
N.Narauskas įsitikinęs, kad žaliavinio pieno kainų nuosmukis paskatins jo eksportą: „Kai kainos krenta, norime jo daugiau išvežti ir parduoti už geresnę kainą.“ Anot jo, pieno rinkoje gerų pokyčių galima tikėtis pastačius kooperatinę pieno perdirbimo įmonę. Ją pastatyti numatyta iki šių metų pabaigos.
Pieno rinka perkaito?
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gabšys mato dvi priežastis, dėl kurių pieno supirkimo kainos mažėja. „Pasaulinėse rinkose pieno gaminių kainos nuo vasario vidurio sumažėjo apie 9 proc. Be to, Europoje per pastarąjį pusmetį 4 proc. išaugo pieno gamyba. Bet pasaulio rinkoje tokių tendencijų nėra. Štai daugiausia pieno eksportuojančioje Naujojoje Zelandijoje 2013 m. pieno pagaminta mažiau nei 2012-aisiais“, – aiškino pieno rinkų ekspertas.
Pasak A.Gabšio, pastaraisiais metais Lietuvos pieno žaliavos kainos aukštyn ir žemyn šokinėja lyg amerikietiškais kalneliais. „Kai eksporto rinkose pieno produktų kainos kilo (pieno miltų – 50–80 proc., sviesto – 60 proc., sūrių – 25 proc.), žaliavos paklausa augo, perdirbėjai gana dosniai kėlė ir žaliavos supirkimo kainas. Štai nuo 2012 m. vasaros, kai visoje ES pieno supirkimo kainos buvo pasiekusios dugną, pieno žaliava pradėjo brangti ir per pusantrų metų kaina mūsų šalyje išaugo net apie 60 proc. – maždaug dvigubai nei ES šalių vidurkis. Taigi žaliavos kainos buvo labai geros. Mūsų perdirbėjai stipriai kainas didino, matyt, ir todėl, kad ūkininkai pieno neišvežtų į Lenkiją. O dabar kainas staiga mažina iki 20 proc., nors pieno gaminių kainos tiek nemažėja. Tokiais atvejais perdirbėjai sako, kad žaliavos jiems nereikia“, – staigius pieno rinkos pokyčius aiškino ekspertas.
Produktų kainos prilygsta vakarietiškoms
Tik vargu ar pieno žaliavos kainų pokyčius pajus vartotojai. Jų vėžinti amerikietiškais kalneliais nenorėtų nei perdirbėjai, nei prekybininkai. Anot A.Gabšio, kai žaliava pabrango 60 proc. (o pieno produktų gamyboje pieno žaliavos kaina sudaro 60 proc. produktų savikainos), pieno gaminiai galėjo pabrangti apie 36 proc. Tačiau tiek branginti pieno produktų nesiryžta.
Kita vertus, Lietuvos gyventojai ir taip plačiai atveria pinigines pirkdami pieno produktus, kurie brangsta pamažu. Pasak LAEI tyrėjo, Eurostato duomenimis, 2012 m. Lietuvoje maisto produktų kainos buvo pasiekusios 75 proc. ES kainų vidurkio, o pieno produktai – 90 proc. ES vidurkio. „Mūsų parduotuvių lentynose pieno produktų kainos beveik prilygsta Vokietijoje ar Olandijoje gaminamų produktų kainoms (skiriasi 2–3 proc.), o pagal pieno supirkimo kainas esame tarp paskutiniųjų. Kai jos pakyla, lenkiame tik 5–6 ES šalis, o kai nukrenta, atsiduriame gale“, – pabrėžė A.Gabšys. Vadinasi, pieno produktų vartotojai juos perka vakarietiškomis kainomis, o už žaliavą ūkininkams mokamos lietuviškos. Vietoj karvių ganysis ožkos?
J.Vilionis įsitikinęs, kad pieno supirkimo kainų nuosmukis suduos dar vieną smūgį pienininkystės sektoriui bei praretins ir taip sparčiai tirpstančias pieno gamintojų gretas. Per praėjusius metus tūkstančiai jų atsisakė pieno gamybos, nebeliko 6 tūkst. karvių, pieno gamyba sumažėjo 2,3 proc.
Pernai Lietuvos pieno supirkėjai iš šalies pieno gamintojų supirko 1,3 mln. tonų pieno. Dar per 400 tūkst. tonų pieno atsivežė iš Latvijos ir Estijos. O apie 100 tūkst. tonų žaliavinio pieno gamintojai pardavė į Lenkiją. Šiemet sausio ir vasario mėnesiais į Lietuvą perdirbėjai įsivežė 65 tūkst. tonų, o gamintojai išvežė 15 tūkst. tonų pieno. „Kitose Europos šalyse pieno gamyba auga, o pas mus mažėja. Kas bus, kai neliks pieno kvotų? Europoje yra šimtametės pieno gamybos tradicijos, ūkiai stiprūs. O mūsų pieno ūkio sektorius silpnėja. Kažkada primelždavome 3,5 mln. tonų pieno, o dabar 1,5 mln. tonų kvotos neįvykdome. Pieno perdirbėjai ne kartą mums yra tėškę, kad atsiveš pigesnės žaliavos. Taip linų perdirbėjai taip pat kalbėjo, kad atsiveš linų iš Baltarusijos, Kinijos. Bet kai neliko linų, neliko ir gamyklų. Taip gali nutikti ir pieno pramonei. Kam vokiečiams ar olandams parduoti žaliavą, jei jie gali atvežti gaminių“, – liūdnas pieno sektoriaus perspektyvas nubrėžė J.Vilionis.
Anot jo, Žemės ūkio ministerijos patvirtintoje Gyvulininkystės plėtros programoje numatyta, kad šiemet karvių ūkiuose turėtų padaugėti 3 tūkst., o ožkų – 5 tūkst. „Tad nereikia jaudintis dėl tų karvių – pirksime ožkas!“ – ironizavo Pieno gamintojų asociacijos vadovas.
J.Vilionis apgailestavo, kad žemės ūkis nyksta, nes nėra valstybinės politikos. O klerkai dėl visų problemų pirštu rodo į Briuselį. „Dabar vis skaičiuojama, kad per praeitą laikotarpį žemės ūkis gavo 7 milijardus litų. Bet tiems žemdirbiams, kurie gamina pieną, mėsą ir kitą produkciją, teko mažuma. Parama išdalyta už pievas, tiems, kurie pasitraukė iš gamybos, kaimo bendruomenėms ir kt. O dabar galvojame apie smulkiųjų sugrąžinimą į žemės ūkį. Tai kokia čia politika?!“ – rankomis skėsčiojo pieno gamintojas.
Pasak Pieno gamintojų asociacijos vadovo, politikai pabrėžia, kad mums būtina energetinė nepriklausomybė. „Manau, kad metas kelti dar vieną svarbų klausimą – ar mes turime nepriklausomybę maisto požiūriu? Ar galime ir ateityje galėsime patys apsirūpinti mėsa, pienu, daržovėmis, vaisiais?“ – dėl postų kovojančius politikus nusileisti ant žemės kvietė J.Vilionis.
