Pieno perdirbėjai dėl milijonų dūšią net velniui parduotų? Pieno perdirbimo įmonės paskleidė informaciją, kad jau surinko per 7 tūkstančius jų teisei pasinaudoti ES parama pritariančių pieno gamintojų parašų. Pieno perdirbimo įmonių vadovai ir savininkai sunerimo: artėja paraiškų teikimo ES paramai gauti laikas, o dar neaišku, ar į šią paramą įmonės galės pretenduoti. Tokia padėtis susiklostė, nes Lietuvos pieno gamintojų asociacija (LPGA) Vyriausybę įspraudė į kampą reikalaudama, kad pieno perdirbėjams ES parama nebūtų skiriama, kol šie už superkamą pieną nemokės tiek, kiek vidutiniškai mokama ES rinkoje.
Renka parašus
LPGA narys ir buvęs šios organizacijos vadovas ūkininkas Viktoras Ročka sakė sulaukęs AB „Rokiškio sūris“ pasiūlymo pakeisti savo nuomonę ir nepritarti LPGA reikalavimams. „Pasakiau, kad negaliu taip elgtis nepasitaręs su LPGA taryba. Tačiau jaučiu, kad kai kurie pieno gamintojai pasirašė peticiją. Jie baiminasi, kad artėjant vasaros sezonui perdirbėjai iš jų ūkio pieno nesupirks arba už jį mokės dar mažiau, todėl pasirašo, gal net nesigilindami, dėl kokios priežasties renkami parašai“, – sakė V.Ročka.
Nenorėjęs minėti savo pavardės ūkininkas iš Jonavos rajono prisipažino pasirašęs peticiją: „Stambių ūkių savininkai gali priešintis, o aš teturiu 60 karvučių, be to, perdirbimo įmonė man suteikė paskolą, todėl negaliu priešintis.“ Jeigu galima pasikliauti perdirbimo įmonių paskleista informacija, iki šios savaitės ketvirtadienio buvo surinkta per 7 tūkst. parašų. Tačiau dauguma LPGA narių nusiteikę neatsisakyti pieno gamintojų visuotiniame suvažiavime priimto nutarimo.
„Perdirbėjai nori gauti ES paramą, o štai aš ir daugelis kitų pieno gamintojų atsisakėme dalyvauti ES paramos programose, nes negalime rizikuoti – esant dabartinėms pieno supirkimo kainoms, mes negalėsime įvykdyti ES reikalavimų ir gal net turėsime pasitraukti iš rinkos“, – liūdnomis prognozėmis dalijosi Alytaus rajone Raitininkų seniūnijoje ūkininkaujanti Audronė Miškinienė.
Rinkas diversifikavo iš dalies
Pieno perdirbėjų norus pasinaudoti ES parama galima paaiškinti, ypač dabar, kai aiškėja, kad eksporto į Rusiją planus reikia atidėti labai tolimai ateičiai. Taigi naujoms rinkoms reikia naujų produktų, kitaip eksportas bus nuostolingas. Kodėl nuostolingas? Todėl, kad perdirbimo įmonės apie naujas rinkas visus 25 valstybės nepriklausomybės metus negalvojo, todėl produktų realizavimas diversifikuotas tik iš dalies. Kokybiškus produktus, žinoma, šalies įmonės gali parduoti, tačiau ne taip pelningai, kaip iki šiol. Štai UAB „Marijampolės pieno konservai“ net apie 98 proc. gaminamos produkcijos eksportuoja.
„Mes konkuruojame su vokiečiais, olandais, prancūzais ir mūsų kainodara yra visiškai atvira: laimime tik tada, kai produktus pateikiame pigiau nei konkurentai“, – sakė įmonės generalinis direktorius Aristidas Kulvinskas. Tačiau direktorius pripažino, kad Vakarų Europos perdirbimo įmonių įranga yra našesnė, technologijos efektyvesnės, todėl įmonei gyvybiškai svarbu investuoti.
„Kreipėmės pagalbos į Ūkio ministeriją, tačiau ji paramą skyrė pynėjams iš vytelių, o mums patarė kreiptis pagalbos į Žemės ūkio ministeriją. Turime parengę du investavimo projektus. Jei jų neįgyvendinsime, didinti supirkimo kainos negalėsime“, – sakė A.Kulvinskas.
Konkurencija bus aštri
Į kokio storio piniginę perdirbėjai pretenduoja? Pasak žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės, iš viso iki 2020 m. pieno, grūdų, mėsos perdirbimo, pašarus bei konservus gaminančioms įmonėms numatyta skirti 90 mln. eurų. Nedaug. Pavyzdžiui, žemdirbiams numatyta skirti 150 mln. eurų vien pagal veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Šįmet perdirbimo įmonėms bus rengiamas pirmas paraiškų teikimas – visos perdirbimo įmonės konkuruos dėl 45 mln. eurų. Didžiausiam projektui bus leidžiama skirti iki 3 mln. eurų. Taigi iš viso šįmet ES paramą gaus apie 15 perdirbimo įmonių. Akivaizdu, kad konkurencija bus aštri.
„Kol kas pieno perdirbimo įmonės į paramos gavėjų sąrašą neįtrauktos“, – išplėstiniame LPGA posėdyje sakė ministrė. Žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė jau ne kartą viešai yra pasakiusi, kad ES paramą perdirbimo įmonėms sutiks teikti tik tokiu atveju, jei tam pritars pieno gamintojai. Tiesa, neaišku, kaip jie turi pritarti ar kaip nepritarti? Ministrė dar nekomentuoja, kaip vertins perdirbėjų renkamus pieno gamintojų parašus, pavyzdžiui, ar bus tikrinamas jų autentiškumas?
Apie kainas nenori kalbėti
Šiuo metu pieno gamintojai kritiškai vertino perdirbėjų elgesį, tačiau galimybių su jais derėtis neatmetė. Štai V.Ročka siūlė dar kartą sudaryti kelias derybininkų komandas ir vykti patiems pas perdirbėjus tartis dėl ateities planų. Tačiau LPGA vadovas J.Vilionis sakė, kad su pieno perdirbėjais jau tarėsi tiek LPGA, tiek ŽŪR vadovai. Kokie rezultatai?
„Su kiekvienos perdirbimo įmonės atstovais susitikome atskirai, tačiau susidarė įspūdis, kad jie buvo susitarę dėl bendros pozicijos. Jie jau pirmomis minutėmis mus įspėjo, kad galime tartis dėl įvairių sąlygų, tačiau tik ne dėl pieno supirkimo kainų didinimo. Ar yra prasmė dar kartą su jais susitikti?“ – svarstė J.Vilionis.
Kubilių ŽŪB vadovas Alvydas Miliūnas pasigedo aiškesnės šalies vadovų pozicijos, tačiau taip ir nepaaiškino, kokios jų pozicijos jis tikisi. Neišgirdusi racionalių pasiūlymų, ministrė siūlė dar kartą susitikti su perdirbimo įmonių vadovais, nors akylesnis vertintojas galėjo įžvelgti, kad didelių vilčių ministrė tokiems susitikimams neteikė. „Aš nesu įsitikinusi, kad ES paramą gavę perdirbėjai tikrai padidintų pieno supirkimo kainas“, – galiausiai atvirai prasitarė ministrė V.Baltraitienė.
Skaičiavimai laidoja viltis
Akivaizdu, kad pieno perdirbėjai nori gauti ES paramą. Todėl pieno gamintojai mano, kad dabar yra reta proga perdirbėjus priversti tartis dėl pieno supirkimo kainų padidinimo. Tačiau atmerkime akis ir neapgaudinėkime savęs: elementarūs skaičiavimai rodo, kad pieno gamintojai klysta, taip manydami. Kodėl padarėme tokią išvadą?
ES paramą gali gauti ne visos, o tik kelios pieno perdirbimo įmonės. Tarkime, kad viena iš jų gaus 3 mln. eurų paramą. Apskaičiuokime, per kiek laiko šią sumą įmonė gautų, jei nedidintų supirkimo kainos. Jei tokia įmonė per parą superka 800 t pieno, nesunku suskaičiuoti, kad, padidinusi supirkimo kainą 10 ct už kilogramą, t. y. supirkdama po 32 ct už kilogramą, 3 mln. eurų (tiek, tikėtina, įmonė gautų ES paramos) sumokėtų maždaug per 40 dienų. Taigi per tiek dienų perdirbimo įmonė gali pati užsidirbti ES paramą, net neteikdama paraiškos. Taigi drįstame teigti, kad ES parama – ne toks gardus kąsnis, kad pieno perdirbėjai prieš pieno gamintojus nulenktų galvas. Pagrindinė lietuviškų pieno perdirbimo įmonių išsilaikymo sąlyga – žemos pieno supirkimo kainos, todėl pieno gamintojams reikia ieškoti kitų ginklų.
Užduotis Konkurencijos tarybai
Konkurencijos taryba turėtų susidomėti LPGA susirinkime pateikta ūkininkų informacija apie tai, kaip stambiosios pieno perdirbimo įmonės priverčia mažąsias įmones sumažinti pieno supirkimo kainas. Apie tokį atvejį, girdint žemės ūkio ministrei V.Baltraitienei, papasakojo Alytaus rajone ūkininkaujanti Audronė Miškinienė: „Daug Dzūkijos ūkininkų atsisakė pieną tiekti stambiausioms perdirbimo įmonėms ir sudarė sutartis su pieną brangiau supirkusia Alytaus pienine. Tačiau neilgai džiaugėmės: labai greitai stambiosios įmonės privertė Alytaus pieninės vadovus sumažinti supirkimo kainas.“
Kantrybė trūko ir šiaip ramaus charakterio Pauliukų ŽŪB direktoriui Andriejui Štombergui. „Perdirbėjai mums priekaištauja, kad, nesutikdami jiems skirti ES paramos, mes pjauname šaką, ant kurios sėdime. Tačiau yra kaip tik atvirkščiai – tai jie pjauna šaką, ant kurios sėdi, mums mokėdami mažiausias ES rinkoje kainas. Jie meluoja teisindamiesi, kad Lietuvoje už pieną moka mažiau tik todėl, kad yra daug smulkių pieno gamintojų. Tiek pat mažai jie moka ir kooperatyvams, kurie patys didelį kiekį pieno gali pristatyti į įmonę. Kaip paaiškinti tokius jų veiksmus?“ – svarstė jis.
Paminėti atvejai turėjo patekti į Konkurencijos tarybos akiratį. Ar tikrai pateko? Tyrimas dar nebaigtas.
