Suvažiavime pieno gamintojai aptars savo išlikimo strategiją, o iš valdžios pareikalaus atsakomybės už nesugebėjimą pažaboti perdirbėjų ir prekybininkų savivalę. A ntradienį, vasario 24-ąją, iš visos šalies į Vilnių, Lietuvos parodų ir kongresų centrą „Litexpo“ sugužės apie 2 000 pieno gamintojų – ūkininkų, kooperatyvų, žemės ūkio bendrovių narių. Pieno gamintojai savo suvažiavimų nenumeruoja, jų rengimo periodiškumo nenumato, todėl kiekvieną iš jų galima pavadinti neeiliniu. Jie rengiami, kai kyla išlikimo pavojus. Paradoksalu, kad tokios aplinkybės susidarė būtent dabar, kai valdžia gyvulininkystę skelbia prioritetine žemės ūkio sritimi.
Paradoksai dėl kainų
Lietuvoje žaliavinio pieno supirkimas 2014-aisiais išaugo apie 7,2 proc., tačiau pieno supirkimo kaina sumažėjo net 11,4 proc. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, iš viso 2014 m. Lietuvos pieno supirkėjai iš šalies pieno gamintojų supirko 1 435,55 tūkst. tonų žalio natūralaus riebumo pieno, o vidutinė kaina jo nusirito iki 280,26 Eur už toną ir vėl buvo mažiausia ES rinkoje. Ypač skaudžiai buvo ir dabar yra smaugiami pieno gamintojų kooperatyvai. Kodėl būtent kooperatyvai? Todėl, kad kooperatyvai baigia išsilaisvinti iš perdirbėjų grandinių: vieni stato kooperatinę perdirbimo įmonę, kiti pieną veža į kaimynines šalis, o treti ketina suvienyti jėgas ir artimiausiu metu pieną perdirbimo įmonėms parduoti tik per nuolat veiksiančius pieno pardavimo aukcionus. Pienas bus parduodamas pasiūliusiesiems aukščiausią kainą.
Iš kaimyninių šalių (Latvijos ir Estijos) pieno perdirbėjai įsivežė per 426 tūkst. tonų pieno, t. y. beveik 6 proc. daugiau nei prieš metus, ir už jo toną mokėjo 308–350 Eur. O Lietuvos pieno gamintojai pernai į Lenkiją, Latviją ir Estiją išvežė 119,53 tūkst. tonų pieno ir jį pardavė vidutiniškai po 332,98 Eur už toną. Šį pieną būtų nupirkę ir Lietuvoje, bet tik 52,72 Eur už toną pigiau. Paradoksalu: lietuviškas pienas kitose rinkose parduodamas brangiau, o lietuviai perdirbėjai iš kitų rinkų pieną irgi perka brangiau nei vidaus rinkoje. Šie duomenys ir rodo, kad šalies pieno rinkoje vyksta negeri dalykai.
Trūko kantrybė
Pieno gamintojų kantrybė trūko paskutinio Pieno tarybos posėdžio metu. „Sužinojome, kad pieno perdirbėjai dar nepasiekė pieno supirkimo kainų mažinimo ribos. Jie mano, kad iki 16–18 Eur už toną nusiritusią supirkimo kainą galima dar mažinti. Tada supratome, kad trauktis jau nebeturime kur“, – sakė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) pirmininkas Jonas Vilionis.
Gal pieno gamintojai perlenkia lazdą? Suteikime žodį Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentui Jeronimui Kraujeliui, kurio pasiūlymai visada būna konkretūs. „Premjeras ir žemės ūkio ministrė turi suprasti, kad dabartinė padėtis susidarė todėl, kad valdžia su Konkurencijos taryba priešakyje nesugeba apginti valstybės interesų. Susidaro įspūdis, kad prekybininkai ir perdirbėjai yra tarsi valstybė valstybėje. Štai pieno gamintojai atvirai pateikia savo finansinius duomenis, gamybos savikainą. Tikrinkite. Kodėl Konkurencijos tarybai tokių duomenų nepateikia perdirbėjai?“ – teigė jis.
Visi supranta, kad J.Kraujelio klausimas yra retorinis. Jei perdirbėjai pateiktų duomenis, paaiškėtų, kad arba jie pieną superka nesąžiningai sumažintomis kainomis, arba taip neefektyviai dirbančios įmonės negali konkuruoti ir turi trauktis iš rinkos. LŽŪBA vadovas vis dar viliasi sulaukti žemės ūkio ministrės pasiūlyto laikinojo įstatymo dėl santykių rinkoje projekto. Kol kas šio įstatymo projekto dar niekas nematė. Gal ministrė apie jį praneš pieno gamintojų suvažiavime?
Ar valstybė pieno perdirbėjams gali daryti įtaką? Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas neabejojo: „Perdirbimo įmonės 2007–2013 m. gavo apie 300 mln. Lt paramos iš ES ir valstybės. Ji buvo skirta Lietuvos įmonėms, kad jos dirbtų vidaus rinkoje. Taigi, verta atlikti analizę ir nustatyti, ar įmonės, supirkdamos pieną kitose rinkose, nepažeidė sutartyse numatytų sąlygų, juk iš esmės jos tarsi suteikė paslaugas kitoms šalims.“
Kodėl atidėjo suvažiavimą?
Ilgametis LPGA pirmininkas J.Vilionis jau ne pirmą kartą rengia pieno gamintojų suvažiavimą. Planavo jį surengti praėjusių metų lapkritį, jau buvo tariamasi dėl patalpų, tačiau žemės ūkio ministrei Virginijai Baltraitienei pavyko neutralizuoti šį gaisro židinį. Kas per tris mėnesius pasikeitė?
„Todėl ir rengiame, kad niekas nepasikeitė. Per paskutinį pusmetį, kai pieno supirkimo kainos pradėjo kaip niekada anksčiau sparčiai kristi, mes gal jau 8 kartus buvome susitikę su premjeru Algirdu Butkevičiumi, ne mažiau kartų susitikome ir su žemės ūkio ministre V.Baltraitiene. Lapkritį mums buvo žadėta ieškoti galimybių, be to, kaip tik tuo metu gavome šiek tiek paramos, gamintojai jau buvo pasiruošę žiemos sezonui, taigi buvome linkę išgyventi, juolab kad visi tikėjomės, jog žiemą pieno supirkimo kainos bus didinamos, nes taip būdavo iki šiol. Tačiau perdirbėjai šįmet nusprendė mus prismaugti“, – pasakojo J.Vilionis.
Kodėl Vyriausybei turėtų rūpėti perdirbėjų ir pieno gamintojų santykiai? Todėl, kad Vyriausybei turi rūpėti darbo vietų kaime kūrimas. Pauliukų ŽŪB vadovas Andriejus Štombergas sakė: „Jei atsisakytume gyvulininkystės, darbo netektų apie 120 žmonių. O juk kiekvienas moka mokesčius, kiekvienas išlaiko šeimą. Be to, mes juk sukuriame darbo vietas ir perdirbimo pramonėje.“
Reikalavimų sąrašas
Į suvažiavimą pakviestas premjeras, žemės ūkio ministrė, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, pasak J.Vilionio, laukiama svečių ir iš Europos Parlamento. Ar jau parengtas pageidavimų, prašymų bei reikalavimų sąrašas?
„Galutinis sąrašas bus paskelbtas suvažiavime. Tačiau visų reikalavimų esmė tokia: mes, pieno gamintojai, jau tikrai pasiekėme kainų kritimo dugną, todėl trauktis nebeturime kur“, – sakė J.Vilionis. Tačiau mes suspėjome perskaityti kelias reikalavimų eilutes. Suvažiavimo dalyviai reikalaus, kad Lietuvoje pieno supirkimo kainų vidurkis prilygtų vidutinėms kainoms ES rinkoje, t. y. apie 340 Eur už toną pieno. Nereikia manyti, kad tiek turės mokėti perdirbėjai. Laikinai paramą galėtų skirti ES ir valstybė. Nėra pinigų? J.Kraujelis mano, kad trūksta ne pinigų, bet noro.
„Europos Komisija suprastų, jei pasiūlytume paramą už pirmuosius hektarus skirti pieno gamybos ūkiams. Paaiškinkime, kad padėtis neeilinė. ES skyrė paramą už rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius, tačiau padėtis rinkoje nepagerėjo ir nuo gruodžio mėnesio dar neaišku, kada pagerės“, – pasiūlė J.Kraujelis ir patarė šią idėją aptarti su lenkais, latviais, estais.
Be kita ko, pieno gamintojai reikalaus padidinti jiems skiriamos paramos pagal Kaimo plėtros programą 2014–2020 m. paramos intensyvumą iki 70 proc., įvertinant pieno ūkio dydį, t. y. sudaryti palankias sąlygas gauti ES paramą smulkiems ir vidutiniams pieno ūkiams.
Užnugaris Briuselyje
LPGA pagaliau rado stiprų užnugarį Briuselyje – pateikė prašymą stoti į Europos pieno tarybą (EPT). Balandį numatyta surengti EPT asamblėją, jos metu LPGA oficialiai taps šios organizacijos nare. Tą pačią dieną į EPT ketinama priimti Lenkijos, Latvijos ir Estijos pieno gamintojų organizacijas.
„Pastaraisiais metais visada aktyviai dalyvaudavome EPT renginiuose bei akcijose Briuselyje, jie vertindavo mūsų pasiūlymus. Manau, kad ir dėl EPT įtakos Lietuvai buvo skirta 14 mln. Eur kompensacija dėl Rusijos paskelbto produktų embargo“, – sakė J.Vilionis.
Dėl embargo nukentėjusiems pieno gamintojams finansinė parama jau pradėta mokėti. Už toną pieno bus papildomai sumokėta 43,76 Eur išmoka: 27,06 Eur iš ES biudžeto ir dar 16,7 Eur iš Lietuvos biudžeto. Tačiau paaiškėjo, kad pieno gamintojai per anksti apsidžiaugė.
„Aš nujaučiau, kad pieno perdirbėjai ir šį kartą iš mūsų nugriebs dalį paramos. Kai tik buvo paskelbta apie šią paramą, perdirbėjai pieno supirkimo kainas iš karto sumažino 4–5 euro centais už kilogramą ir žada dar mažinti“, – piktinosi J.Vilionis.
Kooperatyvai kandžiojasi
„Valstiečių laikraščio“ žiniomis, pieno gamintojų kooperatyvai vis dažniau geba pasipriešinti stambiausiems pieno supirkėjams. Nenorėdami atskleisti pieno gamintojų paslapčių, pasakysime, kad šių metų sausį jau kelis kartus kooperatyvai paskutinę minutę atsisakė parduoti pieną sumažinta kaina. Mums žinomu atveju apie 250 tonų pieno buvo parduota konkurentams. Kiek laiko toks karas tęsis ir kas jį laimės? „Žinau, kad perdirbėjai nesitikėjo tokių įvykių. Tačiau mes dar negalime taip elgtis dažnai, neturime tokių galimybių, tačiau ateityje turėsime“, – sakė „Valstiečių laikraščio“ pakalbintas vieno pieno gamintojų kooperatyvo vadovas.
Vieša paslaptis, kad pieno gamintojų kooperatyvai šįmet pieno perdirbėjams rengia dar vieną dovanėlę – pieno pardavimo aukcionus. Žinoma, juos rengti kol kas rizikinga, tačiau nauda akivaizdi. Apie šią galimybę irgi bus kalbama suvažiavime.
Utenos rajone pienininkystės ūkį turintis Arūnas Kudrevičius yra kooperatyvo „Pienas LT“ narys. Jei bus proga, suvažiavime kolegoms jis dar kartą primins apie nepanaudotą kooperavimosi galimybę: „Iš pradžių visi kooperatyvai galėtų kartu siekti valdyti savo pieną. Sėskime ir suskaičiuokime, kiek turime pieno, ir spręskime, kam jį parduosime. Kai valdysime 700–900 tonų pieno per parą, perdirbėjai mūsų neignoruos.“
Miestiečius žadama pralinksminti
LPGA vadovas Vilniuje žada surengti ir vaizdinę akciją, tačiau smulkmenų neatskleidė: „Dabar stebimas kiekvienas mūsų žingsnis, todėl parengsime staigmeną. Žinoma, mes nepažeisime įstatymų, tačiau vilniečiai mus pamatys ir išgirs.“ „Valstiečių laikraščio“ duomenimis, vaizdinė pieno gamintojų akcija įvyks Vilniaus centre. Kol kas svarstoma, ar ją rengti prieš, ar po suvažiavimo.
Tačiau dėl kur kas svarbesnio renginio bus tariamasi suvažiavime. „Suvažiavimo dalyviams siūlysiu valdžiai skirti mėnesį. Jei nesulauksime konkrečių valdžios veiksmų, paseksime Lenkijos žemdirbių pavyzdžiu ir kitą kartą į Vilnių važiuosime jau ne automobiliais ir autobusais, o traktoriais. Gal ir pieno kai kam pasiūlysime. Kaip? Savo akimis mačiau, kaip tai daroma Briuselyje. Surengtume įspūdingą reginį“, – žadėjo J.Vilionis.
Vidutinės pieno supirkimo kainos 2014 m. (Eur už toną)
Lietuva 280,26
Lenkija 324,5
Latvija 297,1
Estija 334
Šaltinis – ŽŪMPRIS
