Pianistas Kasparas Uinskas, balandžio 1-ąją lyrinėmis melodijomis virpinsiantis klausytojų jausmus Londono koncertų salėje „Wigmore Hall“, šiandien galėtų gyventi Niujorke, Londone ar Berlyne. Tačiau jis liko Lietuvoje, gimtojoje šalyje, kurioje muzikai tikrai nėra lepinami išskirtiniu dėmesiu ir įvairiomis privilegijomis, kaip svetur.
Pragyventi iš muzikos Lietuvoje – utopija
Kasparai, kodėl vis dar gyvenate Lietuvoje? – „Londono žinios“ paklausė pianisto K. Uinsko.
Na, Lietuva yra tik mano teorinė gyvenamoji vieta. Kaip muzikantas aktyviai plėtoju savo veiklą ir prisistatau plačiajai publikai pasaulyje. Tarptautinio pripažinimo aš, be abejonės, siekiu ir džiaugiuosi jau turėjęs galimybę koncertuoti svarbiausiose pasaulio koncertų salėse, kuriose groti yra visų atlikėjų svajonė. Tai ir žymioji Niujorko „Carnegie Hall“, ir Berlyno filharmonija, ir Londono „Wigmore Hall“. Debiutai tokiose reikšmingose vietose, kuriose kasdien koncertuoja pasaulinės žvaigždės, man buvo tikras iššūkis. Džiaugiuosi, kad koncertai susilaukė didelės sėkmės ir buvo labai gerai įvertinti tiek publikos, tiek kritikų. Visai neseniai pasirodė koncerto Berlyno filharmonijoje DVD įrašas, kurį artimiausiu metu planuoju pristatyti visuomenei.
Pasirinkau gyventi Lietuvoje, nes man ne vis vien, kaip vystosi mūsų šalies kultūrinis gyvenimas. Prieš kelerius metus įkūriau įstaigą „Naujoji muzikų karta“, stengiuosi įgyvendinti vieną pagrindinių savo svajonių – atvežti pasaulinę kultūrą į mūsų šalį. Nuolat ieškau talentingų atlikėjų, per šiuos metus jau subūriau pulką, drąsiai galiu sakyti, talentingiausių muzikų iš viso pasaulio. Kartu su įstaiga organizuojame jų koncertus didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tiesiog noriu, kad ir mūsų šalies gyventojai turėtų galimybę išgirsti tai, kas yra geriausia pasaulyje.
Lietuvoje menininkai toli gražu nėra lepinami, muzikai skundžiasi, kad čia nėra nė vienos rimtos koncertų salės. Ar Jus dėl to taip pat kartais apima neviltis?
Taip... Deja, taip... Ypač sunku Lietuvoje jauniesiems muzikantams. Jie retai gauna galimybę koncertuoti didžiojoje mūsų šalies scenoje. Žinoma, geras atlikėjas negali gyventi koncertuodamas tik vienoje šalyje, jis turi nuolat keliauti, būti kviečiamas skirtingų pasaulio koncertų salių, orkestrų. Iš koncertinės veiklos pragyventi Lietuvoje būtų įvykis iš fantastikos srities. Tačiau grynai iš patriotiškumo jauniesiems muzikams norėtųsi bent kartą kitą pasirodyti ir mūsų šalyje. Tam sąlygos tikrai nepalankios. Koncertų salės nelabai drįsta kviesti jaunus mažiau žinomus atlikėjus, bijomasi, kad tokie koncertai nepritrauks publikos. Taip ir nuteka didžioji dalis talentingų Lietuvos muzikų į užsienį, neretai jie niekada nebesugrįžta. O padėtis dėl koncertų salių, sakyčiau, yra dramatiška. Visoje Lietuvoje galime suskaičiuoti vos kelias koncertų sales, kuriose yra tinkamų instrumentų (kalbu apie fortepijonus) ir infrastruktūra. Nuo nepriklausomybės atgavimo mūsų šalyje nebuvo pastatyta nė vienos salės, skirtos klasikinės muzikos koncertams. Tačiau pristatyta didžiulių prekybos centrų, pradėti ir nebaigti statyti stadionai. Milijoninės sumos išmestos, galima sakyti, į orą. Lietuvoje niekas nebeinvestuoja į klasikinę muziką ar netgi kultūrą bendrąja prasme. Labai gaila, kad mūsų šalis nuėjo greito, primityvaus vartojimo keliu. Pamatinės vertybės mažai kam rūpi.
Kaip pavyzdį galiu paminėti mūsų kaimynus lenkus, kurie nuo Lietuvos nutolę vos kelis šimtus kilometrų, bet jei matuotume pasiekimais ar požiūriu į kultūrą, tikriausiai mus nuo šios šalies skiria šviesmečiai. Pernai Lenkija ir visas pasaulis šventė didžiojo lenkų kompozitoriaus Frederiko Šopeno (Frederic Chopin) 200-ąsias gimimo metines. Ta proga Lenkijoje buvo pastatyta ne viena koncertų salė, įsigyta naujų fortepijonų, pagrindinis Varšuvos oro uostas pavadintas šio kompozitoriaus vardu, surengta šimtai koncertų, festivalių, parodų. Visa šalis tiesiog pulsavo šia švente, suvokdama jos reikšmę. O mūsų sostinė Vilnius buvo Europos kultūros sostinė – pasakykite, kiek salių buvo pastatyta, kiek gerų instrumentų įsigyta? Kiek pinigų iššvaistyta į orą (tikriausiai pamenate fejerverkus)... Deja, kaip dažnai ir kitais atvejais, pasaulyje nuskambėjome neigiamai, nors turėjome puikią progą save pristatyti aukščiausiu lygmeniu. Juk turime tiek puikių įvairių sričių menininkų.
Kol nebus pagarbos, žmonės negrįš
Jūs ne tik rengiate solinius pasirodymus, bet aktyviai skatinate jaunąją kartą domėtis ir mylėti klasikinę muziką. Ar pats turėjote tokį žmogų-vedlį, kuris Jus ir „susargdino“ muzika?
Muzika – tai visas mano gyvenimas. Man dar negimus tėvas jau buvo nupirkęs pianiną, kad paaugęs galėčiau juo groti. Tad pirmas žmogus, supažindinęs mane su muzika, buvo būtent mano tėvas. Gaila, kad pasaulyje tiek daug žmonių, kurie taip ir nugyvena gyvenimą niekada jos neišgirdę, neturėję galimybės suprasti, kokia magiška ir nuostabi ji gali būti. Todėl savo veikla stengiuosi patraukti klausytojus ateiti į klasikinės muzikos koncertą ir nors kartą gyvenime išgirsti muziką ir jos grožį. Tam tikrai nereikia turėti specialaus išsilavinimo, kaip nereikia baigti universiteto, kad mokėtum mylėti, džiaugtis ar verkti.
Kaip manote, jaunų žmonių emigracija turi daugiau privalumų ar trūkumų?
Iš šalies, kurioje gera gyventi, kuri suteikia daug galimybių, juk niekas neemigruoja. Tad tokie nesuvokiami iš Lietuvos išvykstančių žmonių skaičiai, manau, byloja, kad mūsų šalis eina nelabai geru keliu. Nežinau, ar tiems, kurie yra valdžioje, kada nors pradės tai rūpėti. Gal nebent tada, kai nebeliks kas moka mokesčius... Čia, aišku, juodasis humoras, tačiau nenustebčiau, jei vieną dieną tai taptų realybe. Nelabai tikiu, kad išvykę žmonės vėliau dar norės sugrįžti į Lietuvą, ypač matydami, kaip žeminamas pats žmogiškumas mūsų šalyje. Kas turėtų pasikeisti? Visų pirma, tie, kurie valdo Lietuvą, turėtų pradėti gerbti Lietuvos piliečius, tarnauti valstybei, o ne savo piniginei.
Jūs mokėtės garsiojoje Džuliardo menų mokykloje Niujorke. Ką patyrėte tame megapolyje?
Niujorkas – viena įspūdingiausių pasaulio vietų, kur tikriausiai telpa visa, ką tik įmanoma įsivaizduoti. Taip, studijavau Džuliardo mokykloje, pasisėmiau ten nemažai įdomios patirties ir, be jokios abejonės, tai buvo labai svarbus mano gyvenimo periodas. O išvykau iš Niujorko, nes mane nuolat veda naujų ieškojimų, iššūkių poreikis. Norėjau patirtį, kurią įgijau ten, panaudoti čia, Lietuvoje.
Romantikas muzikoje, pragmatikas gyvenime
Į Londoną sugrįžtate ne pirmą kartą. Ar Jums šis miestas kuo nors išskirtinis? Kaip paprastai leidžiate laiką po koncerto?
Taip, Londono salėje „Wigmore Hall“ koncertuosiu jau antrą kartą. Tai išskirtinė salė, turinti gilias tradicijas, puikią akustiką ir tokią pat publiką. Šioje salėje grojo dauguma pasaulio klasikinės muzikos žvaigždžių, tad man joje groti yra didelė garbė ir atsakomybė. Londonas išties išskirtinis – tai viena didžiųjų pasaulio sostinių, tiesiog pulsuojančių kultūra, kas dieną čia tikriausiai įvyksta per tūkstantį renginių ir kiekvienas jų sulaukia savo žiūrovo ar klausytojo. Tai mane žavi. Na, o po koncerto aš mėgstu praleisti laiką man artimų žmonių rate.
Kuo bus išskirtinis šis Jūsų koncertas Londone?
Šiam koncertui parengiau spalvingą ir virtuozinę programą. Man arčiausiai širdies romantinė muzika, kurioje išreikštos stipriausios ir gražiausios žmogaus emocijos ir aistros, todėl greta Johano Sebastiano Bacho (Johann Sebastian Bach) koncerte skambės keturių romantikos genijų muzika. Tikiu, kad kiekvienas klausytojas šiuose kūriniuose atras ką nors artima sau. Pirmoji dalis prasidės šviesiąja ketvirtąja J. S. Bacho partita, po jos seks vienas įspūdingiausių vokiškojo romantizmo fortepijoninių kūrinių – Roberto Šumano (Robert Schumann) Simfoniniai etiudai. Antrąją dalį sudarys trijų slaviškojo romantizmo milžinų: Sergejaus Rachmaninovo, F. Šopeno ir Aleksandro Skriabino muzika. Nemažai laiko praėjo, kol sudėliojau programą, ji bus tarsi kelionė per žmogaus emocijas: nuo absoliučios šviesos iki didžiausių audrų ir aistrų.
Turbūt nesuklysiu, kad gyvenime taip pat esate labai romantiškas žmogus?
Būti romantiku – tai labai plati sąvoka. Jau vien tai, ką aš darau savo veikla, tikriausiai turi tam tikros romantikos. Tačiau buitiniame gyvenime esu žemiškas ir šiuolaikiškas. (Šypsosi – aut. past.) Šiandieniniai gyvenimo tempai verčia prisitaikyti.
Solistai – dideli egoistai
Kurio iš garsiųjų kompozitorių asmenybė, gyvenimas Jus labiausiai žavi, intriguoja?
Sunku būtų išskirti vieną, tačiau jei jau tektų, tai būtų F. Šopenas. Jo asmenybė apipinta legendomis, tragiškas gyvenimas, dramatiška meilė ir kartu tiek nuostabios muzikos parašyta. Jo muzika tokia subtili, tokia gili, joje tiek prasmės ir minties... net ir iš smulkiausio kūrinio būtų galima tapyti paveikslą.
Įdomu, ką manote apie Lietuvos popsceną?
Jei atvirai, lietuviška popscena man kelia gailestį. Ją vadinu „plastikine popkultūra“. Tos populiarios merginų grupės: pasižiūri – pakuotė graži, bet pirštu durtum, o ten nieko nėra, tuščia. Dainos susideda iš trijų natų ir neką daugiau žodžių – kaip praturtina tokia muzika, kokią funkciją ji atlieka? Esu nusiteikęs prieš tokį primityvumą ir negaliu rasti gerų žodžių. Nors iš esmės nesu prieš popmuziką. Jei atliekama profesionaliai, ji gali būti be galo graži. Labai vertinu Maiklą Džeksoną (Michael Jackson), Stingą ir nemažai kitų gerų atlikėjų.
Ar pianistų pasaulyje egzistuoja negailestinga konkurencija? O gal keliaudamas susiradote ne vieną gerą draugą?
Kiekvienas atlikėjas solistas yra didelis egoistas ir daugiausia, žinoma, galvoja tik apie save. Tačiau aš džiaugiuosi savyje atradęs savybę, kad sugebu objektyviai vertinti ir kitus gerus atlikėjus. Apie tai geriausiai byloja „Naujosios muzikų kartos“ veikla. Visus atlikėjus atradau aš pats ir nebijodamas konkurencijos pakviečiau juos koncertuoti į Lietuvą. Džiaugčiausi, jei muzikantai sugebėtų bendrauti kaip kokiame XIX a., rengti susitikimus ir diskutuoti. Šiais laikais, deja, taip nėra, dauguma labiausiai rūpinasi savimi, o į kitus žiūri kaip į konkurentus. Nors, kaip minėjau, džiaugiuosi suradęs išties gerų draugų atlikėjų. Tai nuostabūs atlikėjai pianistai Miroslavas Kultyševas iš Rusijos, Aleksejus Grynyukas, gyvenantis Londone, Ingolfas Vunderis (Ingolf Wunder) iš Austrijos, smuikininkas iš Vokietijos Aleksandras Gilmanas ir kiti atlikėjai, su kuriais mes puikiai sutariame, dažnai kalbamės ir matomės.
Meilė ir muzika viena kitą papildo
Kokius jausmus, emocijas išgyvenate per koncertus?
Per koncertus išgyvenu visas emocijas, kokios tik yra muzikoje – visą emocijų vaivorykštę. Atiduodu visą save, tad po koncertų jaučiuosi išspaustas tarsi citrina. Žinoma, jei koncertas puikiai pavykęs, emocijos būna labai teigiamos, jaučiu didelę vidinę laimę. Savo grojimu noriu paliesti žmonių jautriausias stygas, sužadinti emocijas juose. Manau, tai yra muzikos ir kiekvieno atlikėjo misija.
Atlikėjas scenoje turi būti ne tik puikus virtuozas, bet ir simpatiškas, pasitempęs žmogus. Kas Jums padeda rūpintis išvaizda?
Savo išvaizdai skiriu dėmesio, tačiau ne per daug. Ji svarbi tik pirmam įspūdžiui. Svarbiausia, be jokios abejonės, yra atlikėjo grojimas ir vidinis pasaulis. Na, o išvaizda man padeda rūpintis mano žmona.
Koks Jūsų laisvalaikis be muzikos?
Sakote, be muzikos... Nors beveik visą laiką mano gyvenime užima būtent muzika, dar domiuosi pasaulio politika, stebiu padėtį per nepriklausomus naujienų kanalus internete, daug laiko praleidžiu tinklalapyje „Youtube“. Naršydamas šiame puslapyje galiu praleisti valandų valandas, klausausi įvairių atlikėjų įrašų, ieškau naujų, dar nežinomų vardų. Taip pat man patinka sportuoti – pasportavęs jaučiuosi atsigavęs ir pailsėjęs. Jaučiu didelę trauką gamtai. Atsiradus progai stengiuosi nuvykti į tikrą laukinę gamtą, kur nesijaučia civilizacijos prisilietimo. Kai turiu laiko, mėgstu paruošti ką nors skanaus, galiu pasigirti, kad man tai sekasi. Daug dėmesio skiriu maistui, jo kokybei, tad beveik visada stengiuosi valgyti namuose.
Ar moteris gali konkuruoti su Jūsų meile ir aistra muzikai? O gal šios dvi stichijos puikiai sugyvena Jūsų širdyje?
Šios stichijos viena kitą papildo, ne konkuruoja... Tik labai svarbu atrasti žmogų, kuris priimtų šią muziką ir suprastų bei mylėtų ją.
Šeima, vaikai greičiausiai priverčia šiek tiek sulėtinti tempą, sumažinti kelionių ir koncertų skaičių. Ar dažnai apie tai susimąstote?
Taip, susimąstau. Viena vertus, menininkui gyvenime sunku rasti vietos tokiems dalykams, kita vertus, yra ir puikių pavyzdžių, tokių atlikėjų, kurie spėjo atsiduoti menui ir turėti šeimą. Geriausias pavyzdys – J. S. Bachas, turėjęs 20 vaikų, iš jų 12 išgyveno. Norėtųsi gyvenime rasti viduriuką. Svarbiausia – harmonija.
