Kartu su visais superautomobilių gamintojais į technologijų demonstravimo traukinį bandė įšokti ir „Peugeot“. Prancūzai ne kartą yra nustebinę pasauliu savo išradimais, ypač kai ateina metas juos pritaikyti automobiliuose.
1988 metų, Paryžiaus automobilių parodos metu, prancūzai pademonstravo savo superautomobilio interpretaciją, kuri turėjo tapti „Ferrari F40“, „Porsche 959“ ir „Bugatti EB110“ oponentu. Nors šiam superautomobiliui buvo piešiama šviesi ateitis, tačiau finansinė krizė, kuri palietė kompaniją, buvo priversta atsisakyti pornografijos žvaigždžių ir automobilių entuziastų dėmesio.
„Oxia“ buvo aprūpintas šešių cilindrų, 24 vožtuvus turinčiu benzininiu motoru, kuris išvystė net 680 arklio galių. Variklis galėdavo pasiekti net 8200 sūkių ribą. 2.8 litro agregatas automobiliui leido pasiekti 320 km/val. greitį.
„Oxia“ buvo išskirtinis ne tik dėl galingo variklio, bet ir dėl keturių varomųjų ir vairuojamųjų ratų sistemos. Nors keturių vairuojamųjų ratų sistemą pirmieji panaudojo „Mazda“ specialistai, tačiau prancūzai kartelę nusprendė pakelti žymiai aukščiau.
Vis dėlto daugiausiai naujovių buvo automobilio interjere. „Oxia“ turėjo tiek daug kompiuterinių technologijų, jog jų būtų užtekę tuometiniam biurui. „Oxia“ galėjo pasigirti skaitmeniniu borto kompiuteriu, navigacijos sistema, aukštos kokybės „Hi-Fi“ sistema, kompaktinių diskų grotuvu, berąkte sistema. Visi šie privalumai šiais laikais skamba įprastai, tačiau 1988 metais tai buvo kažkas neįtikėtino.
Nors automobilis būtų puikiai prisitaikęs prie „Ferrari“ ar „Porsche“ analogų, tačiau mums labiausiai gaila lenktynėms skirtos versijos, kuri turėjo net 850 arklio galių išvystantį benzininį motorą.
Ilgųjų nuotolių lenktynėms skirtas bolidas būtų svėręs beveik tūkstantį kilogramų ir būtų galėjęs pasiekti 350 km/val. maksimalų greitį.
