Pats A. Pivoriūnas portalui tv3.lt sakė kol kas situacijos komentuoti nenorintis, tačiau patvirtino, kad yra kreipęsis į Vilniaus apygardos prokuratūrą.
„Iki atsakymo iš prokuratūros nenorėčiau komentuoti“, – sakė A. Pivoriūnas.
Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Stundienė nurodė, kad prašymo nagrinėjimo terminas šiuo atveju yra 2021 metų spalio 25 diena. Tačiau pats A. Pivoriūnas sulaukė pranešimo, kad prašymo nagrinėjimo terminas pratęsiamas iki lapkričio 24 dienos. Tuomet jau turėtų būti aišku, ar P. Cvirkos vaikaičio prašymas bus išpildytas.
Ką Cvirka padarė, kad yra laikomas kolaborantu?
Remiantis skunde išdėstytais faktais, 2019 metų lapkritį Vilniaus miesto savivaldybės taryba kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą prašydama atsakyti į klausimą, ar 1940–1947 metais P. Cvirka kolaboravo su okupacinės valdžios struktūromis ir ar tai sukėlė pasekmes Lietuvai bei jos piliečiams.
Išvada buvo pateikta ir joje juodu ant balto išdėstyta išvada, kad P. Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis ir kad tai sukėlė didelių bei žalingų pasekmių mūsų valstybei bei jos piliečiams.
Kai sakoma „kolaboravo“, mintyse turima, kad asmuo talkino okupantui, išdavė savo valstybę, buvo okupuotos valstybės centrinės arba vietos valdžios pareigūnas, valdininkas ar tarnautojas, vykdantis okupacinės nurodymus ir politiką, prievarta verčiantis piliečius paklusti okupanto valiai. Kitas kolaboranto apibrėžimas irgi panašus – jis apibūdina žmogų, kuris sąmoningai, reikšmingai ir savanoriškai padėjo okupanto tikslams.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo išvadą grindė tuo, kad P. Cvirka ėjo labai aukštas pareigas sovietų suformuotose struktūrose ir drauge su kitais tvirtino dokumentus, kurie padėjo sovietams aneksuoti Lietuvą ir paversti ją sovietine respublika.
Pavyzdžiui, iškart po okupacijos P. Cvirka dalyvavo fiktyviuose rinkimuose į Liaudies Seimą ir buvo „išrinktas“ liaudies deputatu. Paskui tapo Liaudies Seimo prezidiumo sekretoriumi, pasirašė keturias epochinės reikšmės Lietuvos valstybingumą panaikinančias deklaracijas: dėl valstybės santvarkos pakeitimo į sovietinę, dėl įstojimo į Sovietų Sąjungą, dėl žemės, taip pat bankų ir sunkiosios pramonės nacionalizavimo.
Priėmus minėtas deklaracijas P. Cvirka buvo paskirtas į Įgaliotąją komisiją, kuri vyko į Maskvą „prašyti“ priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Sovietams jau aneksavus Lietuvą P. Cvirka buvo Lietuvos sovietinės socialistinės respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo narys, vėliau deputatas.
Komunistų rėmėjas P. Cvirka buvo jau ir nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje: jis bendradarbiavo su komunistų, veikusių pogrindyje, finansuotais žurnalais „Trečiasis frontas“, „Literatūra“, tiek tarpukariu, tiek sovietų okupacijos metais šlovino Sovietų Sąjungą bei jos diktatorių Josifą Staliną.
Bando rasti skirtumą tarp kolaboravimo ir prisidėjimo prie represijų
Pasirėmęs Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvada Kultūros paveldo departamentas panaikino P. Cvirkos paminklo teisinę apsaugą, nes tokia apsauga negali būti suteikiama Vokietijos nacionalsocialistų ir Sovietų Sąjungos komunistų partijų vadų, narių ar kitų asmenų, atsakingų už okupacinių režimų vykdytas gyventojų represijas, atvaizdams.
A. Pivoriūnas padarė išvadą, kad paminklo teisinė apsauga buvo nuimta dėl to, jog P. Cvirka tarsi laikomas atsakingu už okupacinių režimų įvykdytas represijas prieš Lietuvos gyventojus. Tačiau, pasak jo, Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadoje tiesiogiai neatsispindi, kad P. Cvirka būtų prisidėjęs prie gyventojų represijų, joje tik patvirtinama, kad jis aktyviai kolaboravo su okupantais ir kad tai turėjo žalingų pasekmių visai šaliai ir jos gyventojams.
Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatyme represijos apibūdinamos kaip nuteisimas, įkalinimas ne teismo tvarka, kitoks laisvė apribojimas, ištrėmimas, nužudymas. Konstitucinis Teismas savo 2014 metų nutarime represijas apibūdino panašiai – kad jomis siekta žmones sunaikinti, žaloti, palaužti – ir priskyrė kas prie nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų.
A. Pivoriūnas mano, kad atsakomybės už represijas priskyrimas jo seneliui reiškia, jog jis taip pat kaltinamas nusikaltimais žmoniškumui bei karo nusikaltimais, nors tai įrodyti reikėtų trijų svarbių dedamųjų: asmuo turėjo turėti galimybę vykdyti efektyvią ir realią kontrolę asmenims, kurie darė nusikaltimus; jis turėjo turėti informaciją apie tokius nusikaltimus ir sąmoningai šios informacijos nepaisyti; taip pat turėjo nesiimti priemonių užkirsti kelią nusikaltimams.
Skundo teikėjas taip pat pastebėjo, kad Vilniaus miesto valdančioji koalicija P. Cvirkos paminklo nukėlimą įtraukė į savo darbų programą dar iki tol, kai Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė savo išvadą. A. Pivoriūno manymu, paminklo nukėlimo siekiama ne dėl to, kad radosi teisėtas faktinis ir teisinis pagrindas, o dėl to, kad taip siekiama politinio tikslo – įgyvendinti politinę programą.
Dėl visų šių priežasčių P. Cvirkos anūkas daro išvadą, kad teisinės apsaugos nuėmimas P. Cvirkos paminklui ir savivaldybės sprendimas jį nukelti yra nepagrįstas, neteisėtas bei motyvuotas politiškai.
Pats P. Cvirka visuomenėje vertinamas nevienareikšmiškai. Viena vertus, jis laikomas geru ir pagauliu rašytoju, atsimenamu dėl savo kūrinių „Frank Kruk, arba graborius Pranas Krukelis“, „Meisteris ir sūnus“, „Žemė maitintoja“, „Kasdienės istorijos“. Kita vertus, jis sąmoningai pasirinko save susieti su sovietine sistema, todėl laikomas išdaviku.
Siūlo vieningai spręsti dėl nacių ir sovietų paminklų likimo
Lietuvoje apskritai nėra vieningo požiūrio į sovietinius paminklus, daugeliu atvejų dėl jų likimo sprendžia savivaldybės. Naujasis Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius Arūnas Bubnys sako, kad centras nuomonės apie P. Cvirką nepakeitė ir naujos išvados neparašė, bet pripažįsta, kad Lietuvoje trūksta vieningos nuomonės dėl paminklų, kurie susiję su okupacijų laikotarpiais.
Praėjusią kadenciją 16 Seimo narių yra pasiūlę visiškai naują Draudimo propaguoti komunizmą ar kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose įstatymą, kuris galėtų įvesti šiokio tokio vieningumo šioje srityje. Įstatymas paliestų ne tik paminklus, bet ir gatvių pavadinimus, memorialines lentas, parkus, skverus, aikštynus, vardinius renginius, konkursus ir panašiai.
„Išoriniai ženklai – ar tai būtų monumentai, ar gatvių pavadinimai – formuoja tam tikrą istorinį pasakojimą, tam tikrą piliečių sąmonę ir legalizuoja, jeigu taip galima pasakyti, tų Vladimiro Putino palaikytojų veiklą Lietuvoje ir V. Putino požiūrį į istoriją. Pavyzdžiui, jeigu Klaipėdoje prie paminklo taip vadinamiems „išvaduotojams“ renkasi vakarykštės dienos šalininkai, tai, mano nuomone, nelabai jų net galima smerkti, nes jeigu stovi paminklas, reiškia jis priimtinas valstybei, reiškia valstybė sutinka su ta žinia, kurią jis neša“, - pasakoja vienas iš įstatymo sumanytojų, konservatorius Audronius Ažubalis.
Įstatymo projekto mintis tokia: Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras iš savivaldybių surinktų duomenis apie visus Lietuvoje esančius objektus, kurie propaguoja komunizmą ar kitą totalitarinę ideologiją bei santvarką, įamžina asmenis, organizacijas ar įvykius, susijusius su nacių ir sovietų okupacijų įtvirtinimu bei represijomis. O tuomet Vyriausybė spręstų, ką su jais daryti – pašalinti, perkelti ar galbūt pridėti paaiškinamąją lentelę.
Tais atvejais, jeigu paminklas ar skveras propaguoja komunizmą, bet yra įtrauktas į kultūros paveldo vertybių sąrašą, būtų tariamasi su Kultūros paveldo departamentu.
Tiesa, pašalinti nebūtų galima objektų, kurie yra kapinių ar kitų laidojimo vietų teritorijose arba kurie viešose vietose yra eksponuojami dėl meninių, šviečiamųjų priežasčių.
„Yra tokie odioziniai paminklai – kaip minėtasis Klaipėdos ar P. Cvirkos, kurie simbolizuoja okupantus ir jų laikiną pergalę arba garbina kolaborantus, tarsi sakydami jaunajai kartai, kad kolaboruoti nėra nieko blogo. Tai Vyriausybė kiekvienu atveju spręstų, ką reikia daryti“, – teigia A. Ažubalis.
Pasak politiko, visoje Lietuvoje priskaičiuojama apie 160 totalitarine ideologija persismelkusių monumentų.
Įvairių sovietinių paminklų priežiūra Lietuvoje labai aktyviai rūpinasi Rusijos ambasada, kuri siekia tiesiogiai bendrauti su savivaldybėmis ir kai kuriais atvejais netgi pasitelkia grasinimus.
Pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento metiniame grėsmių vertinime buvo aprašyta situacija, kai Šiaulių savivaldybės tarnautojai sulaukė Rusijos atstovų grasinimų, kad prieš juos bus panaudotos Rusijos baudžiamosios teisės normos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už sovietų karių kapų ir paminklų suniokojimą arba sunaikinimą. Rusai tuomet reikalavo, kad sovietų karo objektų renovacija ir priežiūra būtų atliekama taip, kaip to nori Maskva – ir tai vyko Lietuvoje, kuri skaičiuoja jau tris nepriklausomybės dešimtmečius.
Vis tik Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, istorikas Vladas Sirutavičius sako, kad bandymas atsikratyti visų sovietinę ir kitokią nemalonią praeitį menančių paminklų šiek tiek primena siekį ištrinti iš atminties tai, kas buvo praeityje: „Požiūrių yra įvairių, bet gal neverta taip skubėti. Beskubant galima nuvažiuoti labai chunveibiniškai. O ką statysim?“
„Jų vartyti gal nereiktų dėl to, kad pats save suprastum, savo istoriją žinotum. Nes istorija nėra nei balta, nei juoda, joje yra ir tragiškų puslapių, ir džiaugsmingų – ten visa spalvų gama. Kaip ir tie žmonės, kuriems paminklai buvo pastatyti ir kuriuos nori griauti“, – sako V. Sirutavičius, pridurdamas, kad nuo praeities vis tiek nepavyks pabėgti, kad ir kiek įnirtingai verstume paminklus.