Stasys Varneckas
Aną dieną pareina Petriukas iš mokyklos ir džiaugiasi: - Aš, seneli, dešimtuką už piešinį gavau. Mokytoja sakė, kad aš labai mąslus berniukas. - Koks? - nesuprato Marmokas. - Dabar tų žodžių tiek priviso... - Mąslus. Jei mūsų mokytoja taip pavadina - gali iš džiaugsmo ant vienos kojos šokinėti. - Ir kaip tu nusipelnei tokio aukšto įvertinimo? - vėl teiraujasi Marmokas, nes jam labai rūpi sužinoti, už ką taip pagerbtas jo anūkas. - Pasakok, jeigu jau išsižiojai. Močiutė blynus dar tik dabar pradeda kepti. Petriukas atsikosėjo ir pasakė: - Mums mokytoja liepė nupiešti krizę. Sako, įsivaizduokite šmėklą, kuri klaidžioja po Europą... Marmokas net palinko į priekį - taip įdomu jam darėsi. Anais laikais iš tikrųjų po Europą klaidžiojo šmėkla, komunizmu vadinama. Dabar klaidžioja krizė. Abi, tiesą sakant, labai panašios. - Bet šmėklos aš nepaišiau, - tęsė Petriukas. - Nežinojau, kaip ji atrodo - niekada nesu matęs. Aš ėmiau ir nupaišiau šakes. Tokias kaip mūsų tvarte, su kuriom mėšlą mėžiame. Tu gi pats, seneli, sakei: kam krizė, o mums tai šakės... - Gerai, Petriuk. Tu visai neblogai sugalvojai, - pagyrė Marmokas savo užvadėlį ir pasididžiavimą.- Tu iš tiesų mąslus berniukas. Kam krizė, o kaimiečiui - šakės. - Kitą savaitę mes badą paišysime. Mokytoja liepė iš anksto pagalvoti, kad paskui lengviau eitųsi. - Tai, man regis, nebus labai sunku. Nori, Petriuk, aš tau vieną seną istoriją papasakosiu? Apie badą. Petriukas žvitriai linktelėjo ir pasirengė nepraleisti nė vieno žodžio. - Ogi surengė anais laikais, - pradėjo Marmokas, - tarptautinį konkursą. Kas geriau badą nupaišys. Prancūzas nupaišė apšepusį, apskretusį vargetą - vieni kaulai ir oda. Ant anglo drobės išryškėjo dar baisesnis badas - skeletų skeletas. Net ir be odos. Visi laukia, ką tas rusas sugalvos. O rusas neskubėdamas nutapo liesą pasturgalį, o ant jo užtraukia voratinklį. "Štai, - sako, - nupaišiau. Jei galite, įsivaizduokite, kiek dienų žmogus burnoj trupinio neturėjo, jeigu net jo pasturgalis voratinkliais apėjo". Konkurso vertintojai įsivaizduoti, žinoma, nesugebėjo ir paskyrė rusui pirmą vietą. Na, kaip, Petriuk? Įdomi istorija? Ar ji tavęs neįkvepia? - Ne, seneli, neįkvepia. Istorija, žinoma, įdomi, bet pasenusi. Reikia ko nors šiuolaikiško, aktualaus. Taip mokytoja liepė. Viena mintis man, tiesa, vakar į galvą atėjo... - Taip, taip, - sukruto senelis. - Ir kokia gi ta mintis? - Pameni, seneli, mes vakar žiūrėjome televiziją. Ten vienas dėdė ilgai aiškino, kad mūsų biudžetas jau toks liesas, toks liesas, kad greitai ir bado dietą teks įsivesti. Tai aš, sakau, ir nupaišysiu tą biudžetą. - O tu žinai, Petriuk, kas yra biudžetas? - Ne, dar nežinau, tačiau tas dėdė sakė, kad greitai visi sužinosime, kad reikės pilvus dar labiau susiveržti. Iki piešimo pamokos tikiuosi ir aš sužinoti.
