Pradėsiu nuo, kaip aš įsivaizduoju, kas yra Konstitucija. Man atrodo, kad Konstitucija yra dokumentas, skirtas saugoti tautos interesus, o ne kenkti tautai. Ir jeigu mes taip žiūrėsim į šį dokumentą, mūsų vizija bus teisinga ir sprendimus galėsim orientuoti pagal naudą valstybei, tautai, o ne pagal tai, ką kažkas įsivaizduoja esant įrašyta Konstitucijoje. Vertinimas turėtų būti per naudos tautai prizmę.
Noriu kalbėti apie tam tikras Seimo fobijas, teisininkų įkalbėtas Seimui. Antras dalykas – apie procedūrinį kelią, kaip tas fobijas galima išspręsti. Trečias – bandysiu pateikti konkretų pasiūlymą, kaip, įsivaizduoju, išeivijos problemas galima būtų išspręsti įstatymo projekte.
Dėl mūsų Seimui įkalbėtų fobijų. Turbūt daugelis yra girdėję terminą "gyvoji Konstitucija". Mūsų Konstitucinis Teismas, ypač kai kurie teisėjai, pastaruoju metu pamėgo šitą terminą. Pats terminas yra nelietuviškas, atėjęs iš JAV. Sakoma, kad JAV Aukščiausiasis Teismas (AT), vienas galingiausių konstitucinių teismų (mūsų samprata – konstitucinių teismų, nes jis nagrinėja konstitucines bylas), yra šitą sampratą išplėtojęs. Kadangi Lietuvoje bandoma diegti amerikietiškoji tradicija, pasakysiu, ką JAV AT yra pasakęs žymiojoje "Watergate byloje": "Vykdydama nustatytas konstitucines priedermes kiekviena valdžios šaka pirmiausia privalo interpretuoti Konstituciją. Ir kiekvienos valdžios šakos pateikta su jos galiomis susijusi interpretacija (Seimo galia – leisti pilietybės įstatymus P.R.) verta deramos kitų valdžios šakų pagarbos".
Tai dėl mūsų teisininkų bandomos diegti tezės, kad Konstituciją gali aiškinti tik Konstitucinis Teismas. Seimas, teismas ir vykdomoji valdžia – tai trys valdžios. Kiekviena valdžia turi savo dalį aiškinti Konstituciją. Ir nereikia vienai valdžiai uzurpuoti šitos teisės. Konstitucinis Teismas turi teisę pasakyti galutinį žodį konkretaus įstatymo atveju, bet jis negali pasakyti vienintelės teisingos interpretacijos. Kodėl taip yra? Keletas argumentų.
Pirma – keičiasi socialinės sąlygos. Vėl amerikietiškas pavyzdys. Buvo žymi "Lochnerio byla", kurios esmė buvo ta, kad Kongresas priėmė įstatymą, pagal kurį buvo ribojamas darbo laikas kepyklose. Tačiau AT, remdamasis Konstitucijoje įrašyta sutarties laisvės nuostata, pasakė, kad toks ribojimas prieštarauja sutarties laisvei, darbdavys su darbuotoju gali tartis kaip tinkamas, dirbti per dieną ir 24 val., ir joks įstatymų leidėjas negali jų laisvės riboti. Dėl šitos AT pozicijos beveik 4 dešimtmečius (nuo XX a. pradžios) socialinių įstatymų leidyba Amerikoje buvo sustojusi. Bet pasikeitė AT sudėtis, pasikeitė teisėjai, pasikeitė teismo pozicija, ir socialinių įstatymų leidyba vėl atsirado.
Jeigu žvelgsime į mūsų Konstitucinį Teismą, rasime ne vieną pavyzdį, kai teismas pakeitė savo poziciją. Bene ryškiausias pavyzdys – iš asmens teisių apsaugos. Iš pradžių buvo sakoma, kad Konstitucija gina tik fizinio asmens – piliečio teises. Po to teismas priėmė kitą poziciją – kad gina ir juridinio asmens teises. Pvz., pagal teisę į nuosavybę garantuojama teisė ir juridiniam asmeniui. Taigi patys savęs neapribokime. Į savo gyvenimą ir į savo Konstituciją žiūrėkime atviromis akimis.
Dar vienas dalykas yra klaidų atvejai. Vėl vienas pavyzdys iš mūsų Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimo, kur pasakyta, kad Konstitucijos 67 str. įtvirtinta išimtinė Seimo teisė leisti įstatymus. Man kyla klausimas: o kaip pačioje Konstitucijoje (69 straipsnyje) minima tautos teisė leisti įstatymus referendumu? Akivaizdu, kad tai yra kalbos klaida. Suklysta rašant. Kam nepasitaiko, bet ar tai reiškia, kad mes visą gyvenimą būsim apriboti kažkokios klaidos?
Pateiksiu dar vieną pavyzdį iš tų pačių JAV, kadangi ten yra vienas galingiausių teismų. Statistika gana sena, – 1967–1990 m., – bet pakankamai iliustratyvi. Kongresas, labai atidžiai sekantis Aukščiausiojo Teismo poziciją, skaičiuojantis, kokia balsų persvara buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas, per tuos metus 121 Aukščiausiojo Teismo sprendimą įveikė priimdamas įstatymą, – ar pasikeitus teisėjų sudėčiai, ar pasikeitus socialinei situacijai pabandė dar sykį, galbūt kažkaip kitaip – švelniau formuluodamas, ir tie įstatymai įsigaliojo. Taigi nėra užtvarų, kurių negalima būtų, vienai valdžiai gerbiant kitą valdžią, pabandyti bendru susitarimu peržengti.
Dabar dėl to, kaip galima būtų įveikti tas baimes, kurios yra diegiamos Seimo nariams, neva jie pažeis Konstituciją. Tiesa, mūsų Konstitucija neleidžia iš anksto kreiptis į Konstitucinį Teismą klausiant, ar Konstitucijai neprieštaraus viena ar kita nuostata, bet faktiškai tai mes padaryti galim. Priimkim įstatymą ir nustatykim, kad jis įsigalioja 2009 m. liepos mėn., ir kreipkimės į Konstitucinį Teismą. Jeigu Seimas nutarimu tai padarys, teismas tą bylą nagrinės be eilės, ir mes iki Naujųjų metų turėsim atsakymą, ar mūsų pasirinktas kelias tinkamas, ar ne, ar jis prieštarauja Konstitucijai, ar ne.
Na, ir pagaliau trečias dalykas – dėl mano konkrečių pasiūlymų, ką mes turėtume daryti. Pirmiausia klausimas, ar teisė į pilietybę yra prigimtinė teisė? Aš dabar nesigilinsiu į tarptautinės teisės normas, tiesiog paminėsiu, kad pagal tarptautinę teisę galioja aiškus principas, kad valstybės turi vengti situacijų, kai asmenys neturi pilietybės. Tai tarsi nesusiję su mūsų svarstomu klausimu, bet esmė ta, kad teisė į pilietybę tarptautinės bendruomenės pripažįstama kaip žmogui būdinga teisė. Faktiškai – kaip prigimtinė teisė. Mūsų Konstitucija taip tiesiogiai nepasako, bet 18 str. pasakyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. 12 str. pasakyta, kad pilietybė įgyjama gimimu. Žinoma, esant tam tikroms sąlygoms, – arba tavo tėvai yra piliečiai, arba tu gimei Lietuvos teritorijoje, ne tiek svarbu. Svarbu, kad tai tau iš prigimties yra būdinga. Šitą principą mūsų aptariamas projektas pažeidžia keliais aspektais.
Paminėsiu vieną ryškiausių. Jeigu tėvai netenka pilietybės, pvz., atsisako, automatiškai pilietybės netenka ir vaikas iki 18 metų. Ar jis ne pilietis, ar jis neturi teisių, ar vaikas kažkoks gyvuliukas? Tėvai net neišreiškė valios, kad jis netektų pilietybės, o mes iš jo rengiamės atimti tą pilietybę vien tik dėl to, kad tėvai nori dirbti – tarkim, Brazilijoje ar Kanadoje gauti darbą, kuriam reikia turėti pilietybę. Mes iš vaiko atimsim pilietybę vien dėl to, kad tėvai pakeitė pilietybę, nors jis jau gimdamas tapo piliečiu. Tai rodo požiūrį į teisę, į pilietybę. Ir tai visiškai netinkamas požiūris. Tai reiškia, kad mes galim duoti ir galim atimti. Iš tiesų mes negalim atimti, jeigu tai eina iš žmogaus prigimties.
Dabar dėl išlygos, jog dvigubą pilietybę reiktų suteikti Europos Sąjungos piliečiams. Kai kas džiaugiasi, kad tai gerai, man atrodo, kad tai žalingas dalykas, nes suteikia iliuziją, kad padaryta kažkas gera, o iš tikrųjų nieko nepadaryta, nes Europos Sąjungai nereikia antros pilietybės. Faktiškai kurioje šalyje bebūtum, visomis teisėmis gali naudotis kaip Lietuvos pilietis, ir tau tai iš esmės nieko neprideda. Priešingai negu JAV, Kanadoje, Australijoje, Norvegijoje. Mes darom žalą savo pilietybės institutui. Kodėl?
Nuostata suformuluota iš esmės taip, kad reiškia, jog aš galiu gyventi Lietuvoje, visus savo interesus turėti Lietuvoje, bet kartu turėti, pvz., Vokietijos pilietybę. Nes tai yra ES šalis. Sakykite, kam Lietuvoje gyvenančiam žmogui reikia Vokietijos pilietybės, arba Prancūzijos, Airijos pilietybės? Juk mūsų tikslas yra visai kitas. Mūsų tikslas apginti tuos žmones, kurie gyvena kitose valstybėse, nes jų socialinė gerovė priklauso nuo to, ar jie turės tos valstybės pripažinimą ir gynybą, ar ne. Tai jais ir rūpinkimės. O ne tuo, kad Lietuvoje gyvenantis žmogus turėtų dar kažkokios valstybės pilietybę.
Dar svarbiau tai, kad Projekte siūloma nuostata dėl išimties taikymo ES šalių piliečiams (taip kaip ji šiuo metu suformuluota) akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai. Nes Konstitucija kalba apie atskirus atvejus, o čia jokių atvejų nėra. Kiekvienas Lietuvos pilietis be jokių apribojimų ir papildomų sąlygų gali būti dar 26 kraštų piliečiu. Tai visiškas dvigubos pilietybės principo paneigimas (kartu – ir Konstitucijos pažeidimas).
O dabar konkretus pasiūlymas: siūlyčiau nuostatą, kad "užsienyje gyvenantys" arba "nuolat užsienyje gyvenantys", – čia jau teisiniai niuansai, darykim, kaip geriau, – "Lietuvos piliečiai", – papildoma sąlyga, – "pilietybę įgiję gimimu, gali ją išlaikyti net ir įgiję kitos šalies pilietybę". Jeigu tu esi natūralizuotas, – tai yra pilietybę gavęs dovanų iš politinės bendruomenės, tokiu atveju tu nebeturi teisės įgyti kitos pilietybės ir gyventi su dviem pilietybėmis. Bet jeigu tu esi gimęs piliečiu, gyveni užsienyje, turi ten savo socialinius interesus, tuomet tu turi teisę į dvigubą pilietybę. Ir nereikia bijoti, kad čia bus Konstitucijos pažeidimas pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, nes, nepaisant to, ką aš pradžioje kalbėjau apie valdžių santykius, tai nebus pažeidimas vien dėl to, kad ankstesnis reglamentavimas iš tiesų buvo pernelyg platus. Jis reiškė, kad Lietuvoje gyvenantys visi žmonės praktiškai galėjo turėti kitų kraštų pilietybę, – iš esmės kokia 90 proc., jeigu ne daugiau, LR piliečių pagal aną reglamentavimą galėjo būti ir užsienio valstybės piliečiai tuo pačiu metu. Išeivių mes turime tikriausiai apie 10-20 proc. (tikslių duomenų neturiu) visų Lietuvos potencialių piliečių. Tai tie žmonės, kurie galbūt įgytų užsienio pilietybę. Bet juk ne visi jų įgis. Todėl jau tikrai sumažinam skaičių gal 3-4 kartus. Tai reikšmingas sumažinimas, ir mes tokiu atveju telpam netgi į sąvoką, kurią Konstitucinis Teismas įvardijo kaip pakankamai retus atvejus. Vienas penktadalis, mano supratimu, yra pakankamai reti atvejai tiek absoliučiais skaičiais, tiek ir jeigu būtų įrašyta tokia nuostata apie užsienyje gyvenančius asmenis, pilietybę gavusius gimimu.
Petras Ragauskas yra Teisės instituto direktoriaus pavaduotojas
Pagal pranešimą, skaitytą 2008 m. gegužės 12-16 d. Vilniuje vykusiuose LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdyje.
