Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kartu su Glaindborno operos festivaliu (Anglija) ir rudenį Vilniuje vyksiančiomis „Pasaulio muzikos dienomis“ po truputį rengiasi neeilinei premjerai – naujos, tik ką sukurtos garsaus nūdienos kompozitoriaus Peterio Eötvöso operos „Meilė ir kiti demonai“ pastatymui. Pasaulinė kūrinio premjera Anglijoje įvyks anksčiau nei Vilniuje, rugpjūčio 10 d. Tad ką gi pats autorius pasakoja apie savo operą?
„Svarbiausia – opera ir meilė“
Gabrielio García Márquezo romanas (operos libreto autorius Edwardas Kempas) kompozitorių patraukė pirmiausiai tuo, jog joje daug fantazijos ir meilės. Apie šį savo darbą pats autorius sako taip: „Man čia svarbiausia – opera ir meilė.“
Anot kompozitoriaus, operos publikai turėtų būti ypač įdomi pagrindinė šio kūrinio tema – tikėjimas ir skirtingų kultūrų sąlytis. „O pats įdomiausias yra fantazijos, vaizduotės elementas. Kitos mano operos „Angelai Amerikoje“ ir „Balkonas“ buvo labiau teatriniai kūriniai – teatras su muzika, bet „Meilėje ir kituose demonuose“ mėginu išvengti konkrečių elementų. Márquezas rašo, kad jauna mergina, Sierva Marija, turi 22 metrų plaukus, to, žinoma, negali būti! Tas išgalvotas pasaulis leidžia man kaip kompozitoriui susitelkti ties muzika daugiau nei ties veiksmu. Šis kūrinys – tai mano pirma opera apie meilę ir mano pirma quasi bel canto opera. Tai kiekvienam dainininkui leidžia parodyti balso grožį.“
Trys muzikos kultūros
Peteris Eötvösas sako, kad nauja jo opera susieja „tris skirtingas muzikines kultūras. Vienoje naudojami afrikietiško stiliaus elementai, kurie XVII amžiuje buvo įsisavinti ispanų. Šiam operos stiliui atstovauja ūkvedė Dominga ir vergė, taip pat – pačioje pradžioje ir Sierva. Tačiau iš jaunos merginos tapdama moterimi pagrindinė veikėja išauga iš to paprasto afrikietiško stiliaus, kuris po truputį transformuojasi į daug sudėtingesnę muzikinę kalbą.
„Antras muzikos stilius yra mano individuali muzikinė kalba šiame kūrinyje. Dažnai sakau, kad aš neturiu stiliaus, užtat kiekvienas kūrinys turi individualų stilių. Kuriu operą taip ilgai, kad ji pati suformuoja savo muzikinę tapatybę. Mozartas, Puccini, Verdi, Wagneris darė tą patį; „Užburtoji fleita“ – tai visiškai kitoks Mozartas nei Mozartas operoje „Visos jos tokios“. Šie kompozitoriai kiekvienam kūriniui sukurdavo savitą stilių. Iš kitų mano kūrinių galbūt tik „Trys seserys“ muzikos tirštumu artimiausios „Meilei ir kitiems demonams“.“
„Trečias stilius sukurtas fizikui (daktarui) Abrenunsijui. Tai labai mišrus charakteris, todėl jam skyriau visiškai kitokią muziką nei kitiems personažams. Jis dainuoja melizmomis – tai barokinė technika, bet jos šaknys mano kūrinyje – armėnų tradicinėje muzikoje…“
John Everett Millais. "Pamergė".
Orkestras – pranašas
Peteris Eötvösas yra ne tik kompozitorius, bet ir pripažintas dirigentas, taigi – orkestro žinovas. Įvairiuose savo kūriniuose jis išradingai naudoja šio milžiniško instrumento galimybes. O kaip yra operoje „Meilė ir kiti demonai“? Čia eksperimentais garsėjants kūrėjas vis dėlto pasitelkia standartinį simfoninį orkestrą, tačiau jis dalijamas į dešinį ir kairį sparnus, tarsi stereogarsiakalbiai. Taip sukuriama nuolatinio dialogo situacija. „Draminiu požiūriu toks padalinimas sukuria netikrumo ir negeros nuojautos atmosferą. Muzika tarsi pranašauja kažką, kas dar neįvyko, bet gresia.“ Kompozitorius tokį „įspėjimo“ efektą naudoja filmų muzikoje, o operoje, pasak jo, „publikai reikia emocinio paruošimo tol, kol ji pamato, kas atsitiko“.
Peter Eötvös
Ilgas pasiruošimas
Šią operą kompozitorius kūrė apie trejus metus: „Man reikėjo palyginti daug laiko įsisavinti Márquezo istoriją: aš aplankiau Ispaniją, klausiausi ispanų muzikos, tyrinėjau katalikybę ir kalbėjausi su vyskupu, kad suprasčiau religinguosius operos veikėjus.“
Sunku būtų prognozuoti, bet, matyt, ši opera žada tapti įdomiu patyrimu žingeidiems žiūrovams, o ypač tiems, kurie skaitė Márquezo romaną ir patyrė jo magiško fantazijos pasaulio trauką.
Peteris Eötvösas yra vienas iš dažniausiai operos teatruose statomų šiuolaikinių operų autorius. Sukūrė septynias operas, iš jų garsiausios „Trys seserys“ (1998, Liono nacionalinė opera), „Balkonas“ (2002, Provanso Ekso festivalis) ir „Angelai Amerikoje“ (2004, Paryžiaus Châtelet teatras), o naujausia – „Ledi Sarašina“ („Lady Sarashina“) – premjera įvyko visai neseniai, šių metų kovą Liono nacionalinėje operoje. Kitos jo operos – tai „Charakiri“ (1973, Bona), „Radamesas“ (1976, Kelnas, 1997, Budapešto kamerinė opera), „Kai perėjau sapnų tiltą“ („As I Crossed a Bridge of Dreams“, 1999, Donauešingeno festivalis).
Beata Baublinskienė
„Bravissimo“, 2008 Nr. 6
Taip pat žurnale „Bravissimo“ skaitykite:
Vytautas Juozapaitis „Esu muzikuojantis filosofas mėgėjas“
Rūta Jezerskytė „Gyvenimas šokiu nesibaigia“
Laura Karnavičiūtė „Teatro „Alla Scala“ istorija“
Beata Baublinskienė „Glaindborno operos festivalis“
