Fotografė Sonata Kost atsakymų pateikė fotosesijai pakvietusi grakščią Nacionalinio operos ir baleto teatro šokėją Agnę Ramoškaitę ir ūsuotą, elegancija alsuojantį Baltijos kamerinio operos teatro vadovą Darių Vizbarą.
Menininkei buvo įdomu stebėti, kaip keičiant aksesuarus mainėsi fotosesijos dalyvių nuotaikos ir laikysena. Jis – pasitikintis savimi, turintis gerą skonį ir puikų humoro jausmą, ji – atkakli, ryžtinga, siekianti dominuoti.
Jis – galantiškas, bohemiškas, niekur neskubantis, bet visuomet suspėjantis, ji – mokanti savimi pasirūpinti, koketė, avantiūristė: viskas arba nieko! Jis – mylintis gyvenimą. Ji – tai dieviška, tai žemiška, tai nuodėminga.
Peteliškė jam – asmenybę paryškinantis akcentas. Prieskonis, suteikiantis aprangai pikantiškumo. Peteliškė jai – įrankis įvaizdžiui kurti. Tokiam, kokio trokšta tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje.
Tokiai fotosesijai didžiąją laiko dalį svetur praleidžiančią ir daugiausiai Ispanijoje, Italijoje bei Londone dirbančią lietuvę fotografę įkvėpė senoviniame Vilniaus senamiesčio rūsyje aptikta lietuviškų peteliškių parduotuvė. Nieko panašaus ji nebuvo regėjusi kitose Europos šalyse.
Ten dirbantis vyras pasakojo, kad įvairiaspalvės peteliškės traukia ne tik vyrų žvilgsnius – dailiosios lyties atstovės irgi pameta galvą ieškodamos šarmingų aprangos detalių savo garderobui ir neretai išeina įsigijusios ne vieną. Drąsiai į savo įvaizdį žvelgia ne tik turistės, bet ir lietuvės.
„Gyvendama Vilniuje neatrasdavau tiek įdomių vietų ir neišgirsdavau tokių įdomių istorijų, kiek dabar, kai sugrįžtu tik trumpam. Taip jau yra, kad galėdamas kasdien džiaugtis aplinka, kurioje gyveni, to neįvertini, žvilgsnis atbunka, kasdienybė užgožia. Kai atvyksti rečiau, rodos, lobį randi.
Tarsi anekdotą pasakoju, kad dviejų viešnagių neužteko trumputei Stiklių gatvelei išnaršyti“, – nusijuokė fotografė, kaskart iš naujo atrandanti taip pat Stiklių gatvėje įsikūrusio menininko Sauliaus Vaitiekūno bei kitų ten dirbančių autorių kūrybą ir puikių vietų jaukiems susitikimams.
