Aštuonių šimtų kilometrų kelionė pėsčiomis prasideda Prancūzijoje ir tęsiasi Ispanijos šiaurėje. Nužingsniavusios pirmąjį šimtą kilometrų supratome, kad Kelio teikiamos pamokos tik prasideda...
Pradžių pradžia
Šv. Jokūbo kelias, dar vadinamas „prancūziškuoju“ arba „šiauriniu keliu“, į Santjago de Compostela miestą veda iš prancūziško Saint Jean Pied de Port miestelio. Nors čia kvepia šviežiai keptomis kanelėmis ir skamba melodinga prancūzų kalba, gatvių pavadinimai, kultūra ir vėliavos sako, jog atsidūrėme tarsi kažkur kitur. Ir išties taip, nes čia Baskija – kraštas, besitęsiantis Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje.
Piligrimai čia ruošiasi žygiui, o plūstantys turistai gali pasimėgauti milijonais su Keliu susijusių smulkmenų ir kultūrų mišiniu. Tiesa, tiems piligrimams, kurie paskutinę akimirką nori apsirūpinti būtiniausiais dalykais, čia pasiseka mažiau nei turistams. Kainos šiek tiek kandžiojasi. Štai populiarūs pleistrai, be kurių ilgo ėjimo nepradeda nei vienas keliautojas, čia kainuoja beveik dvigubai daugiau nei Lietuvoje, t.y. vos ne dešimt eurų. Tiesa, vietinis gėrimas – putojanti sangrija, kainuoja kaip pusė pakelio pleistrų, t.y. apie penkis eurus.
Čia kiekvienoje parduotuvėje be jokio vargo galima susirasti ir tris pagrindinius simbolinius piligrimo atributus – lazdą, vynmaišį ir kriauklę. Lazda reikalinga ėjimui palengvinti (ir savigynai senesniais laikais), vynmaišis, žinoma, vynui, gyvybės eliksyrui, o kriauklė tapo piligrimystės simboliu. Daugelį iš pradžių atsisukti priverčia ant kriauklės sodria raudona spalva nupieštas neįprastas kryžius, kuris primena durklą. Tai šventojo Jokūbo kryžius, kurio forma aiškinama tiek jo patirtomis kančiomis, tiek ir krikščioniška simbolika. Turėti ir neštis visų trijų simbolių nebūtina – tai kiekvieno piligrimo pasirinkimas. Daugelis renkasi kriauklę ir patogias ėjimo lazdas.
Didesnės įdomybės laukia registracijos biure – čia gauname piligrimo pasą, į kurį specialius antspaudus dės per visą kelionę. Mus priėmusi pagyvenusi prancūzė laužyta anglų kalba skubina greičiau eiti į nakvynės vietą albergą (isp. albergue – prieglauda), nes kuo anksčiau nueini, tuo didesnė tikimybė kuriame nors iš jų rasti vietą už gerą kainą. Keliaujant galima rinktis nuo valstybinių albergų iki privačių apgyvendinimo įstaigų, tačiau šiose kainos gali būti didesnės net kelis kartus.
Vis tik registracijos biure labiausiai dėmesį prikausto pirmosios kelionės dienos žemėlapis... „O la la“ – atsidūsta pasakodama prancūzė. Ir tikrai ne veltui – pirmąją dieną laukia mažiausiai dvidešimt septyni kilometrai pėsčiomis per Pirėnų kalnus. Taip taip, su ta dešimties kilogramų svorio kuprine. Koks jausmas tai išgirdus? Ima lengva panika, nes imi suprasti, kas iš tikrųjų laukia.
Negailestingi Pirėnų kalnai
Septintą valandą ryto išsiruošėme į savo pirmąją Kelio dieną – ir pradėjome dusti po pirmųjų dvidešimties minučių ėjimo. Galima sakyti ropote ropojome į įkalnę. Nieko panašaus nėra tekę daryti. Vaizdai gniaužia kvapą, net nespėji dairytis aplink. Ties ketvirtuoju kilometru kopi jau skaičiuodamas žingsnius ir kas penkiasdešimt stoji, nes atrodo, kad širdis iššoks. Sustojus pailsėti atrodo, kad kalnuose orai kinta kas akimirką, prieš tave išnyra debesys, atsiveria skardžiai, pasirodo saulė ir vėl pasipilla dulksna. O tu eini ir matai, kad toliau tik dar aukščiau ir stačiau... Jėgas palaiko motyvacija ir keliaujantys kartu – net dusdamas vis vien labiniesi su kitais keliautojais – o jie negaili nei šypsenų, nei patarimų, kaip lengviau išgyventi šią dieną.
Ir net pasiekus aukščiausią vietą, pasimėgavus maistu bei nueitais dvylika kilometrų didelio atsipalaidavimo nepajutome – laukia ne ką mažiau iššūkių keliantis nusileidimas smėlingais ir akmenuotais takais. O kur dar orientacinio žygio ypatumai – kelias žymimas geltonomis rodyklėmis, auksinės ar geltonos spalvos kriauklėmis mėlyname fone, raudonai baltomis juostelėmis ir dar visa įvairove ženklų. Net akmenų krūvelėmis, ar iš jų sudėliotomis rodyklėmis, kurios rodo teisingą kryptį! Kai kur ženklų būna net po kelis, o kai kur jų nėra šimtus metrų... Pasiklysti labai nesinori, nes jėgos senka. Vis tik pagaliau nusileidus iš kalnų ir pamačius nakvynės vietą vienuolyne užplūsta fantastiškas pasididžiavimo jausmas ir džiaugsmas, kad galėsi ištiesti kojas. Tai tikrai supras kiekvienas einantis.
Antros ir trečios dienos momentas
Kitą rytą žadintuvui nuskambėjus prieš šeštą valandą ryto sunku susigaudyti, ką ir kur veikiame. Pirma, reikia neišsiversti iš dviaukštės lovos, tada kažkaip susitvarkyti su miegmaišiu ir vėl kilti į kelią. Už lango dulksna ir jau norisi išsigąsti – negi lis? Negi teks eiti šlapiomis kojomis (ar batais)? Vis dar leidžiamės iš kalnų, tad tokios mintys nedžiugina. Vis tik netrukus išjudame iš vienuolyno ir prieblandoje žingsniuojame mišku. Įtartinai greit jį pražingsniavus dėmesį patraukia lentelė: o, regis jėgų bus pridėjusios raganos – Raganų miškas. Kelyje niekad nežinai, ką rasi Šiaurės Ispanijos miesteliuose – ar tai raganų irštvą, ar riterių miestelį, o gal pirmykščio žmogaus gyvenvietę? Įspūdžius vos spėji fiksuoti.
Dairantis nepastebimai prabėga ir dvidešimt penki kilometrai. Štai ir nauja nakvynės vieta. Atrodo, ką gi jau čia tokio rimto nuveikei? Tiesiog ėjai, kalbėjaisi, grožėjaisi. O štai jau vakaras ir apie dvidešimt pirmą valandą vietos laiku tu jauti nenumaldomą trauką prie pagalvės... Tačiau trečias rytas skaudžiai primena, kad mes neatostogaujame. Skaudžiai tiesiogine to žodžio prasme.
Kojų raumenis tempia iki skausmo, o užsidėjus ant pečių kuprinę norisi apsiverkti – petnešos į nuvargusius pečius įsirėžia skaudžiai. Dešimt kilogramų, atrodo, pasunkėja bent du kartus. O eiti reikia – laukia daugiau nei dvidešimt kilometrų ir dar Pamplonos miesto kirtimas.
Su skausmu kilometrai slenka itin lėtai – atrodo, kad jie niekada nesibaigs, nors prieš nosį dar neatėjus vidurdieniui matai tradiciniu bulių bėgimo festivaliu pagarsėjusios Pamplonos sienas. Deja, grožėjimasis miesto įžymybėmis nebedomina, norisi tik greičiau kirsti miestą ir pasiekti nakvynės vietą. O karštis tik didėja...
Vos pradėję kelionę iš vietinių gyventojų sužinojome paprastą tiesą – nelietingą dieną, kai temperatūra viršija trisdešimt laipsnių, gali eiti tik iki antros ar trečios valandos popiet. Paskui karštis pasidaro toks nepakeliamas, kad šiluminis smūgis tau nuolat moja ranka. O to, prieš akis dar laukiant beveik septyniems šimtams kilometrų pėsčiomis paprasčiausiai negali sau leisti.
Išėjusios iš Pamplonos miesto su neviltimi apžvelgiame plytinčius laukus – jau gerokai po pirmos valandos, o mūsų laukia dar keli kilometrai be jokio pavėsio. Mūsų viltis – maltiečių prižiūrima nakvynės vieta, kurioje, tikimės dar bus laisvų lovų. Lėtai žingsniuodamos žiūrime ir į senkančias vandens atsargas – neaišku, ar kelyje pasitaikys geriamo vandens fontanėlis, o vėsų vandenį norisi piltis ne tik į burną, bet ir ant galvos, kaklo ir nugaros. Po gero pusvalandžio atrodo, kad nebegelbsti net ir kepurės bei tinkama apranga... Dėl to ant senovinės bažnytėlės suplevėsavusi maltiečių vėliava atrodo netikroviškai – tokiomis sąlygomis itin paprasta susimąstyti apie miražus. Bet ją pasiekus mus pasitinka svetingas su maltiečiais dirbantis ispanas ir ramina – lovų tikrai užteks, nes kol kas pas jį atvyko tik vienas svečias. Paduota stiklinė su vėsiu, citrina pagardintu vandeniu yra pats skaniausias gėrimas, apie kokį tik galime svajoti. Ir įsikūrus ant lovos bei pakėlus kojas staiga vėl atrodo, kad gali bet ką. Žinoma, tik tol, kol nereikia išlipti iš lovos... Nes kojos nenori klausyti.
Nieko, nieko, priprasit – linguoja galva kelią einantis senyvas britas. Anot jo, svarbiausia nepersitempti pirmas keturias ar penkias dienas – tuomet organizmas prisitaikys prie nuolatinio ėjimo. Norisi juo tikėti, kai gulėdama lovoje abejoji, ar tikrai nori valgyti, juk reikės keltis iš lovos, ir net bijai pagalvoti, koks bus jausmas, kai vėl užsidėsi kuprinę.
Bet vakaras neketina baigtis paprastai – brazilas Martinas pasakoja istorijas apie savo šalį, o šarmingi italai, angliškai temokantys taip ir ne itališkai brazilui aiškina apie latino šokius. Kaip atsiduriam tokioje diskusijoje? Jie tiesiog prieina su ispanišku „Ola“ ir visaip kaip bando tau neleisti ilsėtis. Ir, turiu pripažinti, jiems pasiseka – juokas užgožia kojų skausmą ir nerimą, jog ryt laukia kopimas į Alto de Perdon kalną.
Po linksmai praėjusio vakaro ir svetingos rytinės maltiečių kavos kuprinė jau nebeatrodo tokia sunki. Kaip tai paaiškinti – nežinau. Daiktų nemažėja, bet... savijauta kažkokia kitokia. Ji nepalieka ir užkopus ant gąsdinusio kalno – čia laukia skulptūra piligrimams ir pasakojimas, kad Alto del Perdon viršų pasiekę piligrimai jausdavosi atpirkę daug savo kalčių. Tokia mintis beregint išgaruoja, kai pamatai kokiu smėlėtu ir akmenuotu taku teks leistis žemyn. Tikrai neaišku, kas didesnė kankynė – lipimas aukštyn ir dusimas ar leidimasis žemyn ir bandymas nenuriedėti kūlversčiais.
Klaida prieš pirmojo šimto finišą
Ketvirtąją dieną priėjusios pagal planą nurodytą miestą mes vis tik nusprendėme paėjėti dar porą kilometrų iki kito miestelio. Būtent tada mes pradedame suprasti, kaip labai ispanai yra susipykę su skaičiais.
Eiti pasiryžome tik todėl, kad du kilometrai neskambėjo baisiai. Tačiau du kilometrai pavirto daugiau nei keturiais... Taip taip, tame karštyje, kurio mums prisakyta vengti. Bet tarp dviejų miestelių niekur nedingsi – reikia eiti į priekį. Net tada, kai kojos linksta ir, regis, tuoj tuoj atsisakys tave nešti į tą siaubingai stačią įkalnę... Bet lovą vėl pasiekėme ir ištiesę kojas džiaugiamės savo pirmu nupėduotu šimtu!
Autorės: Jurgita Čepulytė ir Edita Čepulytė
