Gerais darbais turtinga planeta,
Kaip miškas skylančių perpus ląstelių.
Kai švarūs vandenys po žemėmis keliauja,
Kai švarią sąžinę žmogus išsaugo,
Mes sakom: tai geri darbai.
Šios Vilijos Šulcaitės poezijos eilutės labai tinka iškiliai mūsų krašto asmenybei – geografijos mokslų dr. profesoriui Česlovui Kudabai.
Kokia ji – ta žmonių Žemė?
Išties, nedažnai rasis žmogus, kuris per palyginti tokį trumpą, vos 58 metų, gyvenimą (1934–1993) nudirbtų tiek naudingų darbų, taptų taip gerai žinomas ne tik mūsų šalies visuomenei. Tenka tik stebėtis, kaip jis, dirbdamas Vilniaus universitete, rašydamas mokslinius darbus, knygas, dar spėjo surinkti, pateikti periodinei spaudai tiek įdomios, svarbios kraštotyrinės medžiagos, kurią su dideliu susidomėjimu skaito kiekvienas norintis daugiau žinoti apie savo kraštą, šalies užimamos teritorijos istoriją?! Č.Kudaba parašė 13 knygų, o kartu su bendradarbiais parengė dar 31 leidinį, publikavo 1944 straipsnius (iš jų 275 kitomis kalbomis)!
Šiai asmenybei rūpėjo atskleisti ne tik to nedidelio lopinėlio – gimtojo krašto reljefo sandarą nuo ledynmečių laikų (ta tema jis parašė net dvi disertacijas), jį domino ir kosminė geografija. Plataus žvilgsnio mokslininką džiugino, kad mokslas pasiekė tiek, jog žmogus jau gali pažvelgti į savo planetą iš kosmoso, geriau suprasti globalines problemas. Kaip bebendraudamas su visuomene – gyvu ar rašytu žodžiu, profesorius visuomet pabrėždavo, kad žmogus savo planetoje turi gyventi saugiai. Nors jis ir nevaldo Žemėje siaučiančių stichijų, ne vien jos yra pražūtingos: žmonija privalo padaryti savo saugumui viską, kas nuo jos priklauso. Ir, lyg nujausdamas jam skirto amžiaus trumpumą, jis ragino tai daryti neatidėliojant.
Gana tiksliai apie šią asmenybę periodikoje yra pasakęs rašytojas R.Sadauskas: „Tai buvo žmogus, kuriam aprašomas pasaulis brangus nuo žemiausių gelmių iki aukščiausios padangės, nuo žilos praeities iki ateities, kurią kol kas įmanoma tik nujausti".
Gal meilė žemei prigimtinė?..
Nors oficialiai rašoma, kad Č.Kudaba gimė Ignalinos rajone, Tverečiaus valsčiuje, Vaicekave, jo sesuo Zonė Burokienė (gyv. Švenčionių rajone, Antanų k.) tai paneigia: jie abu su Česlovu gimė Naručio miestelyje (Baltarusijoje), kur tuo metu gyveno tėvai. Į Vaicekavą jie atsikėlė vėliau. Čia šeimoje gimė trečias vaikas – Tadas, tačiau jis, deja, anksti mirė. Negalėdami pragyventi iš turėtos 2 ha žemės Vaicekave, Kudabos vėl buvo persikėlę į Baltarusiją. Į Vaicekavą visam laikui jie grįžo 1940 m. Česlovui tada buvo šešeri. Čia jis žengė pirmuosius mokymosi žingsnelius Bobėnų pradinėje mokykloje.
Vaicekave esančią tėvų sodybą Česlovas laikė savo gimtine ir labai išgyveno, kai 1968 metais, prasidėjus melioracijai, jos neliko, kaip ir daugelio senų Lietuvos kaimų, sodybų. Skaitant Č.Kudabos raštu išsiliejusį sielvartą dėl nušluotos nuo žemės paviršiaus tėviškės, nejučia kyla mintis, kad šiam Aukštaitijos krašto vaikui meilė savai žemei buvo tiesiog prigimtinė! Jam buvo svarbu kiekviena to kaimo istorijos detalė, kuri neabejotinai nugrimzta nežinion, kad ir kokia svarbi, brangi ir miela būtų čia gyvenusiesiems. Ir ne tik čia, o ir visame krašte. Stebina ir jaudina jo išgyvenimų subtilumas:
„Praeis metai, kiti, naujais dirvų kontūrais, kitu akiračio siluetu pasipuoš tėviškė. Niekas Užubaly nenakvos, niekas nematys mūsų pagirio rasotų mėnesienų, nesigėrės aukštu dangum virš lygumų, negirdės paukščių... Daug kam atrodys, kad čia nuo nežinios auga tik žolė ir nieko kito nėra buvę. Užubalio istorijos juk niekas neparašys... Išnyks net mūsų žemių ir laukų vardai – numirs praeitis... Net mes, vaikai, užmiršim daug ką. Jau negaliu rast (užmiršo mano giminė), kur kapas mūsų prosenelio. Nesakykit, čia kažkas ne taip yra. Štai ir aš kaltintojo balsu kalbu. O ar ne skolininkas esu? Ar ne tokie ir visi kiti išeiviai – aimanuoja nieko nedarydami, kad neišnyktų geri žmogaus darbų ženklai, vietų vardai, tradicijos?"
Tie žodžiai (beje, susišaukią su aukščiau cituotomis poetės mintimis, o vėliau dėti šio mokslininko visos veiklos pagrindan) – tai tarytum atsiprašymo malda tėviškės kraštui. Malda, išsiliejusi iš širdies žmogaus, mylinčio savo tėvų žemę, visą savo trumpą gyvenimą paskyrusio jos paslaptims atskleisti.
Tą „skolą" tėviškei jis atlygino su kaupu, vaizdžiai aprašydamas Ignalinos kraštą.
Pėsčias išvaikščiojo Lietuvą
Sakoma, kad Č.Kudaba iš lėktuvo galėjo atpažinti ne tik kiekvieną šalies miestelį, bet net kaimus, nes visą kraštą jis buvo apkeliavęs... pėsčiomis, nešinas vien fotoaparatu ir būtiniausiomis tyrinėjimo priemonėmis.
Č.Kudaba savo darbinę veiklą pradėjo baigęs mokytojų seminariją, mokytojaudamas. Su tuo diplomu jis atkeliavo į Vilniaus universitetą studijuoti geografijos mokslų. Tokį pasirinkimą, matyt, lėmė tai, kad jį viliojo savojo krašto žemės neatskleistos paslaptys. Iš to, kaip detaliai jis, jau būdamas mokslininku, domėjosi tomis temomis, galima suvokti jo didžiules pastangas, kad visa tai, apie ką rašė, būtų neišgalvota, o tyrimais, mokslinėmis išvadomis, rašytiniais dokumentais patvirtinta, nes tik tokia medžiaga įdomi ir bus naudinga ateinančioms kartoms. Štai kodėl šiandien taip vertinamos prof. Č.Kudabos knygos ir straipsniai.
Štai, sumanęs aprašyti mūsų upių tėvą Nemuną, jis keliauja ieškoti jo ištakų – pradžių pradžios, kaip jis pats sakydavo, „paties pirmo lašelio".
„Įspūdinga aplankyti savo upės versmes, pabūti jos sausoje vagoje... po to rasti jos pirmus lašus, grožėtis upokšniu, šokinėti per jį. Nemunas! Vien tardamas šį žodį pajunti mūsų – Lietuvos Nemuną, platų, vandeningą, rūstų... O čia... Nemunas – kūdikis. Kiek pakeliavus jis jau vaikas, paskui – paauglys. Ir vis dar įdomus, juokingas. Nuo Pesočnos, nuo Turijos žiočių jau kalbiesi su juo rimtai, kaip su lygiu".
Mokslininkas mato ne vien tai, kaip plonutė vandens srovelė tampa upeliu, upe. Jos ištakų aukštumos jam atskleidžia ledynų laikotarpio paslaptis. Maža to, apsidairęs jo pakrantėse, jis fiksuoja neįprasto plano gyvenvietes, kurių visi langai upės pusėn, pro jo ausis neprasprūsta lietuviški kaimų pavadinimai. “Retai gali aptikti tokią saviškai gražią liaudies architektūrą, žmonių meilę upei, kad jie norėtų kasdien ir nuolat į ją žiūrėti", – rašo autorius.
Tas platus, viską fiksuojantis mokslininko žvilgsnis Č.Kudabą lydėjo visur: ar jis rašė apie Naručio ežerą, ar iš pažiūros apie paprastus miestelius – Platelius, Kražius, Užventį ar kokį kitą, – visur jam buvo liudininkai ne tik kokios upės ar ežero “pirmas lašas", bet ir kiekvienas akmuo, bylojantis, kad ten būta pilies, bažnyčios, didžiulio vandens telkinio, dabar virtusio žalia lyguma, priglaudusia žmonių pirkias, vargus, sodus, kelius ir kelelius.
O skaityti Č.Kudabos knygas ir straipsnius juolab įdomu, nes jis apie viską rašo gražia kalba, labai vaizdingai, su aiškiai jaučiama meile, pasigėrėjimu, tarytum kviesdamas čia atkeliauti, viską pamatyti savo akimis. Ir žmonės skaito, keliauja. Štai šiaulietis inžinierius ir kraštotyrininkas Danielius Balčiūnas po Č.Kudabos mirties su apgailestavimu vietos spaudoje rašė:
„Be abejonės, šiandien šio žmogaus labai pasigendame ir mes – aistringi kelionių rengėjai ir mėgėjai. Ir kas jį mums pakeis, kas taip paprastai prašnekins gimtinės gamtą, jos požeminius šaltinius, senus stogastulpius, krašto keistuolius, muziejininkus, tautodailininkus, eilinius kraštotyrininkus? Tai Žmogus legenda! Darbštumo pavyzdys! Aukštaitis, nespėjęs išsiaiškinti visų Žemaitijos paslapčių (apie tai mąsčiau skaitydamas jo knygą “Septyni keliai iš Varnių"). Nenustebau pamatęs, kad ir mano sūnus (dabar jau medikas), dar mokydamasis vidurinėje, kruopščiai rinko šio mokslininko straipsnius, sudarinėjo jų sąrašą".
Tikriausiai šios asmenybės pasigendančiųjų šalyje daug.
Pagerbtas, apdovanotas, įvertintas
Baigęs mokslus, Č.Kudaba liko universitete, buvo paskirtas Bendrosios geografijos ir Gamtos mokslų fakulteto dekanu. Nors šioje mokslo šventovėje jis buvo jauniausias mokslininkas, dėstė daug disciplinų. Už mokslinius straipsnius 1984 m. jis gavo Valstybinę premiją; nuo 1968 m. iki mirties buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Taip pat jis buvo aktyvus Lietuvos gamtos apsaugos draugijos tarybos narys, vadovavo Vilniaus miesto skyriui. “Žinijos" draugijoje Č.Kudaba vadovavo Mokslų apie Žemę respublikinei tarybai, skaitė paskaitas. 1987 m. jis buvo išrinktas Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininku. Vos atsiradus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, Č.Kudaba ne tik į jį įsitraukė, bet ir buvo išrinktas Iniciatyvinės grupės tarybos nariu.
1990 m. prof. Č.Kudaba išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Jis dirbo Gamtos apsaugos komisijoje, priklausė Sąjūdžio Centro frakcijai.
Už dalyvavimą renkant medžiagą ir rengiant kraštotyros monografijų ciklą jau po mirties (1993 m.) jam buvo paskirta Valstybinė J.Basanavičiaus premija.
Mūsų šalyje prof. Č.Kudaba laikomas viena iškiliausių XX a. asmenybių, uoliu garsaus mokslininko Tado Ivanausko pasekėju.
...Kai naujame Vilniaus miesto Kairėnų mikrorajone, prie Botanikos sodo, kur savo kuklų vandenį plukdė (vėliau įvarytas į melioracijos griovį) Kairėnės upelis, ėmė kilti naujakurių namai, pirmajai gatvei gyventojai pasirinko Česlovo Kudabos pavadinimą, nes čia šio iškilaus, nepaprasto žmogaus vaikščiota, tyrinėta, būta. Ir amžinąja poilsio vieta po sparčiai progresavusios onkologinės ligos jam tapo pavyzdingai tvarkomos Kairėnų kapinės.
