Vita Ličytė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Į klausimą, kaip pasaulis atrodytų be bičių, galima atsakyti taip: be jų kiltų didžiulė problema, kaip išmaitinti daugiau nei 7 mlrd. planetos gyventojų, mat bitės atsakingos mažiausiai už trečdalį mūsų kasdienio maisto. Dar Albertas Einsteinas prognozavo – jei bitės išnyktų, žmonija išvertų vos kelerius metus. Tokias liūdnas hipotezes mokslininkai kelia ne šiaip sau – bičių pasaulyje sumažėjo nepaprastai daug. O labiausiai gąsdina tai, kad niekas tiksliai negali paaiškinti, kodėl bitės darosi vis silpnesnės.
Kad bitės per daug neskristų į laukus ir neprisirinktų kenksmingų medžiagų ar parazitų, amerikiečiai bitininkai jas pradėjo maitinti cukrumi ar kukurūzu sirupu. Tačiau daug kas mano, kad šitaip bitės gali pasidaryti kaip paršeliai ar viščiukai. O kiti mokslininkai jau kuria robotus-bites, kurios vieną dieną galėtų pakeisti tikrąsias.
Greitai JAV bičių gali nebelikti
Medunešės bitės – svarbiausios augalų apdulkintojos pasaulyje. Jos atsakingos už 70 iš 100 rūšių pasėlių derlių. Jei mėgstate bananus, obuolius, kriaušes, mėlynes, svogūnus, vyšnias, agurkus ar daugybę kitų sultingų ir maistingų vaisių ir daržovių, išnykus bitėms apie šiuos produktus tektų pamiršti. Išnyktų ne tik augalai, kuriuos bitės apdulkina, bet ir gyvūnai , kurie tais augalais minta.
Apie dramatiškus žuvusių bičių skaičius JAV „TED Talks“ konferencijoje kalbėjo Merilando profesorius, bičių žinovas Dennisas vanEngelsdorpas kalba. Bičių padėtis yra viena prasčiausių pasaulyje – jų populiacija mažėja sparčiausiai.
Anot Lietuvos bitininkų sąjungos prezidento profesoriaus Algirdo Skirkevičiaus, 1945 m. JAV buvo 6 mln. bičių šeimų, o 2005 m. beliko vos 2 mln. „Pagal pačių amerikiečių pateiktą kreivę, 2035 m. JAV bičių šeimų išvis nebeturėtų būti“, – sako jis.
Nuo 2006 m. JAV bičių augintojai susidūrė su iki tol nematytu reiškiniu. Atidarę avilius, jie išvysdavo pilnus korius medaus, vaško, tačiau rasdavo nedidelę dalį mirusių bičių, o didžioji dalis dažniausiai dingdavo be pėdsakų. Kai tokių atvejų buvo užfiksuojama vis dažniau, mokslininkai tokiam mistiškam bičių išmirimui sukūrė specialų terminą – „kolonijų nykimo sutrikimas“. Nors dabar su šiuo reiškiniu susiduriama vis rečiau, praėjus septyneriems metas nuo pirmųjų kolonijų nykimo sutrikimo atvejų, bitės vis dar miršta neregėtais tempais, o reiškinys tebėra labai paslaptingas.
„Kai su bičių kolonijų sutrikimu buvo susidurta pirmą kartą, jam buvo priskirti specifiniai simptomai. Susirgusios kolonijos buvo užsikrėtusiais įvairiais bičių virusais, kurie ir pakirto daugybę bičių. Tačiau negalėjome paaiškinti, kodėl bičių imuninė sistema taip nusilpo, kad jos staiga tapo neatsparios daugeliui infekcijų. Dabar nebepastebime tokių pačių simptomų, tačiau kasmet netenkame vienos iš trijų kolonijų šeimų“, – neslepia profesorius D. vanEngelsdorpas.
Skaičiuojama, kad bitės JAV atneša apie 30 mlrd. pelno kasmet. Pavyzdžiui, milijonai bičių iš daugelio valstijų sunkvežimiais bitininkų vežamos į migdolų sodus Kalifornijoje. Jų apdulkinamų medžių derlius skaičiuojamas milijardais dolerių. Taip pat bitės keliauja į Meino valstijos pelkynus, kur plyti didžiuliai plotai mėlynių.
Jau dabar JAV vos užtenka esamų bičių, kurios apdulkintų migdolus. Ir, nors laikui bėgant mirusias šeimas galima pakeisti naujomis bitėmis, perkeliant dalį jų iš išgyvenusių kolonijų, tai daryti bitininkams darosi vis sudėtingiau ir brangiau, todėl vis daugiau jų pasitraukia iš veiklos, o žemės ūkis ir visa pramonė, kuri iš esmės laikosi iš vabzdžių apdulkintojų darbo, jaučia nuolatinę įtampą.
Bitės Lietuvoje kol kas saugios
Londono imperinio koledžo daktaras Richardas J. Gillas, tyrinėjantis bites ir jų populiacijos pokyčių priežastis, sako, kad kol kas su tokiu reiškiniu Europoje neteko susidurti. Pagrindinė Europos problema, kad labai padaugėjo bičių, mirštančių po žiemos sezono: „Šias netektis švelnina tai, kad vis daugiau žmonių imasi bitininkystės. Tačiau jei tiek bičių žus ir toliau, greitai bus sunku sugrąžinti pusiausvyrą ir bitininkystė gali tapti labai dideliu iššūkiu. Todėl būtina daryti didelio masto tyrimus ir iki galo išsiaiškinti, kas visa tai lemia.“
Didelis bičių kolonijų mirtingumas tapo rimta problema ne tik JAV ar ne vienoje Europos šalyje, bet ir Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse. O Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Lietuvoje bitės gali jausti kur kas saugiau.
Lietuvos specialistai pastebi, kad bičių populiacija mūsų šalyje gana stabili ir pasiekė prieš šimtą metų buvusius skaičius. Šiuo metu bičių šeimų yra apie 140 tūkst., o 2000 m. jų buvo perpus mažiau. „Maždaug nuo 2008 m. iki dabar bičių skaičius stabilizavosi. Manau, tai geras ženklas. Mes sugebame išsilaikyti stabiliai, o kitose valstybėse bičių šeimų skaičius kinta: vienais metais mirtingumas didesnis, kitais – mažesnis“, – pastebi prof. A. Skirkevičius.
Maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus specialistas Antanas Paliutis pritaria, kad daug teigiamų rezultatų duoda glaudus bitininkų susivienijimų ir Maisto ir veterinarijos tarnybos bendradarbiavimas.
„Ten, kur nevystoma intensyvi žemdirbystė, kur sudarytos ekologinės ūkininkavimo sąlygos, kur medingi augalai nepurškiami, bitininkai gali jaustis ramiau. O kur medingų augalų daug, pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje, Suvalkijoje, kur geros žemės, rapsai purškiami, kyla problema kaip ir kitose šalyse, kur intensyvi žemdirbystė ir naudojamos technologijos“, – teigia A. Paliutis.
Pagrindiniai žudikai – neonikotinoidai
Mokslininkai ieško atsakymų, kas pražudo bites, o įtariamųjų žudikų sąrašas netrumpas: pesticidai, ligos, dėl ūkininkavimo sumenkusi augalų įvairovė, klimato kaita ar net mobiliųjų telefonų ir kitų įrenginių skleidžiama radiacija. Tačiau mokslininkams vis dar trūksta visa apimančių įrodymų ar faktų hipotezei paremti.
R. Gillas neslepia, kad iš pradžių mokslininkai naivokai tikėjosi, jog visus negalavimus sukėlė viena priežastis. Vis dėlto, jei būtų taip, ji jau būtų buvusi rasta. „Tai galima palyginti su žmonių širdies ir kraujagyslių ligomis, kurioms tirti išleisti milijardai. Tačiau gydytojai negali įvardyti vieno dalyko, jie mini keletą priežasčių: genetiką, netinkamą mitybą, judėjimo trūkumą ir kt.“, – kalba mokslininkas ir mano, kad panašiai yra su bitėmis. Vis dėlto milijardų bičių tyrinėtojai neturi, o bičių gyvenimas be galo sudėtingas, tad nenuostabu, kad atsakymas kol kas nerastas.
Vienas daugiausia diskusijų keliantis įtariamasis iš galimų bičių žudikų sąrašo – pesticidai. Ypač plačiai naudojami neonikotinoidiniai pesticidai, taikomi 140 pasėlių rūšių ar net savo malonumui sodininkaujančių žmonių namuose.
R. Gillas prieš porą metų su mokslininku komanda išsamiai tyrinėjo kelių neonikotinoidinių pesticidų poveikį bičių populiacijai ir elgsenai. Eksperimentui auginamos bitės buvo paveiktos tokiais pesticidų kiekiais, kokius gautų natūralioje aplinkoje. Rezultatai parodė, kad dėl jų bitėms sunkiau surinkti žiedadulkes, o tikimybė, kad jos grįš atgal į avilį, sumažėja perpus. Bet blogiausi pokyčiai buvo pastebėti elgsenoje tų bičių, kurios buvo paveiktos skirtingų chemikalų mišiniu.
Kaip aiškina R. Gillas, tai sisteminis chemikalas, kurio pėdsakų lieka ir žiedadulkėse, ir kitose žiedo dalyse. Remiantis tyrimo išvadomis atrodo, kad neonikotinoidų poveikis bitėms nėra mirtinas, tačiau klastingas: suprastėja gebėjimas surinkti žiedadulkes, paveikiama reprodukcinė sistema, vis mažiau atsiranda bičių motinėlių.
„Pastebimas poveikis santykinai nedidelis, bet jei mažų problemų turi kiekvienas bičių šeimos narys, tai gali sukurti aštrų efektą visai kolonijai. Manome, kad tam tikrą kiekį pavojų keliančių veiksnių bitės gali atlaikyti, tačiau jei spaudimas pasidaro per didelis, spėjame, kad bitės nebeatlaiko ir miršta“, – svarsto mokslininkas.
Harvardo mokslininkų tyrimai rodo, kad neonikotinoidiniai pesticidai veikia bičių nervų sistemą, susijusią su skraidymu ir navigacija, tačiau iš karto jų nenužudo. Mokslininkai aiškina, kad tai tarsi uždelsto veikimo bomba, todėl vis daugiau bičių šeimų išmiršta metams bėgant, nors bitininkai deda didžiausias pastangas.
Amerikiečiai bitėmis rūpinasi per mažai
Atstovai, ginantys pesticidų gamintojus, sako, kad nėra patikimų mokslinių įrodymų, jog ūkininkų purškiami chemikalai yra tikroji bičių negandų priežastis. Esą neonikotinoidų kiekis yra per mažas, kad darytų realią žalą. Teigiama, kad įvairūs pesticidai buvo naudojami jau daugelį dešimtmečių, todėl bitės seniai galėjo būti smarkiai paveiktos. O kartais ištirtos kolonijos, kuriose aptinkama daugiausia pesticidų pėdsakų, būna sveikiausios.
Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas A. Skirkevičius mano, kad pesticidai paveikia bičių šeimą: „Tos mažos dozės, kurias jos parsineša, susilpnina bičių šeimą, ir taip sukuriama prielaida plisti įvairioms ligoms. Todėl ir sakoma, kad šeimos žuvo nuo ligų, bet kas joms sukūrė sąlygas – pamirštama.“
Pernai Europos Sąjungoje net ir po didelio šalių narių susipriešinimo šiuo klausimu bandomajam laikotarpiui iki 2015 m. buvo uždrausta naudoti tris neonikotinoidinių pesticidų rūšys iš pagrindinių penkių. Lietuvoje taip pat draudžiama ir augalų apsaugos produktais purkšti dirbamoje žemėje ir kituose plotuose žydinčius augalus, kuriuos apdulkina bitės ir kiti vabzdžiai nuo 4 val. ryto iki 9 val. vakaro.
Profesorius D. vanEngelsdorpas pasigenda griežtesnio reguliavimo JAV, kur bičių mirtingumas yra vienas didžiausių pasaulyje ir parodo, kad kažkas aplinkoje ir gamtoje yra ne taip. „Nemanau, kad pesticidus reikia tiesiog uždrausti, tačiau reikia struktūros, kuri padėtų žemės ūkiui, bet nekenktų apdulkintojams vabzdžiams. Taip pat turime nuspręsti, kaip veiksmingiau apsisaugoti nuo varozės. Privalome daryti pokyčių nacionaliniu lygiu. Ar dar yra viltis? Taip. Kitaip nedirbčiau savo darbo“, – tvirtina jis.
Bitės-paršeliai ir bitės-robotai
Mokslininkai stebi ne tik medunešių bičių populiacijos mažėjimą – fiksuojamas ir ryškus kamanių bei kitų vabzdžių, apdulkinančių augalus, nykimas. Per pastaruosius metus ne viena kamanių rūšis Europoje išnyko, keliolika įrašyta į raudonąją knygą. Apskaičiuota, kad vien kamanės visoje Europoje atsakingos už 22 mlrd. pelno žemės ūkio sektoriuje kasmet. Laukinių bičių padėtis dar prastesnė, jos neturi šeimininko, kuris jomis pasirūpintų, šimtai tūkstančių laukinių bičių, kamanių, kitų vabzdžių apdulkintojų miršta niekam to net nepastebėjus.
R. Gillas neslepia, kad suprasti, kas neigiamą įtaką daro laukinėms bitėms ir kamanėms, be galo sudėtinga, nes jos gyvena laukinėje gamtoje, todėl tyrimus atlikti sunku. Kad būtų galima surinkti tinkamus duomenis, mokslininkams reikia didesnių investicijų.
„Kai kuriose valstybėse Europos Sąjunga paskelbė moratoriumą keliems neonikotinoidiniams pesticidams, taigi 2015 m. aiškinsimės, kokius rezultatus tai duos. Paskutiniais metais visuomenė buvo gana gerai supažindinta su bičių ir kitų apdulkintojų svarba, kas su jomis vyksta, ir tai paskatino ES veiksmus. Tačiau tie sprendimai turėjo būti priimti anksčiau“, – tvirtina R. Gillas.
JAV ne vienas bičių augintojas stengiasi prisitaikyti prie naujų iššūkių. Kad bitės per daug neskristų į laukus ir neprisirinktų kenksmingų medžiagų ar parazitų, jas pradėta maitinti cukrumi ar kukurūzu sirupu, tačiau tai ne tik gerokai padidina bitininkų išlaidas, bet, anot mokslininkų, bites padaro dar neatsparesnes. Vienas bičių augintojas žurnale „Time“ sako, kad greitai bitės gali pasidaryti kaip paršeliai ar viščiukai – mes jas izoliuosime ir šersime. O kiti mokslininkai jau kuria robotus-bites, kurios vieną dieną galėtų pakeisti tikrąsias. Tačiau ar tokia vizija tikrai yra ta, kurią norėtume matyti ateityje?
Prof. D. vanEngelsdorpas pabrėžia, kad svarbu suprasti, jog bitėms turime būti dėkingi už kas trečią kąsnį, kurį dedame į burną, taigi privalome užtikrinti bičių saugumą ir sveikatą. „Nemanau, kad badautume, jeigu jos staiga išnyktų. Tebeturėtume kukurūzus, bulves, ryžius, sojos pupeles, tačiau prarastume visas kitas gėrybes: obuolius, kriaušes, riešutus, daugelį daržovių. Jei šių dalykų norime, turime išsaugoti bites ir kitus apdulkintojus“, – sako jis.
