„London Standard“ skelbė, kad 1858 metų birželio viduryje oro temperatūra mieste pasiekė 30 laipsnių pagal Celsijų ir laikėsi mažiausiai kelias savaites. Atrodytų, ne pats baisiausias karštis. Tačiau ne tuomet, kai nėra kondicionierių, šaldytuvų ir normalios kanalizacijos sistemos.
Juk viskas, ko žmonėms nereikėjo, – nuo naktipuodžių ar tualeto turinio iki naminių gyvūnų gaišenų ar maisto atliekų – keliavo į Temzės upę. Ten pat atsidurdavo ir vietos mėsininkų ar kailiadirbių išmetamos atliekos. Upėje dažnai likdavo ten nuskendę, tyčia ar ne, žmonių lavonai. Istorikų teigimu, susidarydavo iki pusmetrio šiukšlių bei atliekų sluoksnis.
Maža to, pagrindine miesto transporto galia tuomet tarnavo arkliai, todėl miesto gatvėse nuolat kaupėsi jų paliktos krūvos. „Visa tai viliojo muses, kurios, savaime suprantama, platino ligas, pavyzdžiui vidurių šiltinę,“ – BBC pasakojo Londono muziejaus istorijos ekspertė Beverley Cook.
Mieste tvyrojo šleikštoki kvapai, kurie tik sustiprėjo dėl tvyrančio karščio. Pykinti galėjo pradėti vos priartėjus prie upės. Tų metų vasara į istoriją įėjo pavadinimu „Didžioji smarvė“, ir tai nėra kažkoks perdėtas apibūdinimas, teigiama leidinyje.
Spręsti problemą pradėjo po parlamentarų skundų dėl nepakenčiamos smarvės
1850 metais Londonas tapo didžiausiu miestu Žemėje, gyventojų skaičiui pasiekus 2,5 mln. žmonių, dalis kurių nuolat kentėjo dėl geriamo vandens ir sanitarijos priemonių trūkumo.
Blogiausia tai, kad Temzė, kartu su į ją įtekančiomis upėmis, dažniausiai tokiomis pačiomis užterštomis, tarnavo kaip pagrindinis geriamo vandens šaltinis. Londoniečių jau nestebino reguliarūs „vasaros šiltinės“ periodai, o choleros epidemijos kasmet nusinešdavo tūkstančius gyvybių. „Londoniečių gyvenimo sąlygos buvo absoliučiai siaubingos“, – aiškino B. Cook.
Dėl nuo upės sklindančio dvoko skundėsi net Bendruomenių rūmų lordai, kurie skundėsi, kad būti patalpose su langais į upės pusę, yra neįmanoma.
Tai, kad kai kurias ligas mieste platina būtent vanduo, tuomet tik pradėjo suvokti.
Britų imperija tuomet pasiekė savo galios viršūnę – Temzę tradiciškai laikė „turtų upe“. „Ja iš augančios imperijos į Londoną atvyko neįsivaizduojami lobių kiekiai, tačiau ji pamažu virto ir į mirties upę“, – pasakojo B. Cook.
Situacija keistis pradėjo 1858-ųjų rugpjūtį, kuomet valdžia skyrė papildomą finansavimą ir pagalbą komunalinei tarnybai įgyvendinti tiems laikams unikalų inžinerinį projektą. Pagal jį Londono atliekos turėjo būti perimtos iki tol laiko, kol pasiekia Temzę.
Tiesa, siurblinių pumpuojamos atliekos ir toliau buvo pilamos į upę, tačiau ne taip tankiai apgyvendintose teritorijose.
Ši „valymo“ stotis buvo uždaryta tik XX a., kuomet paprasčiausiai išmesti nevalytas atliekas į aplinką tapo nepriimtina. Tačiau dabar ekspertai tuometinį inžinerinį sprendimą vadina tiesiog „išsigelbėjimu“ tuometiniams londoniečiams.
