Statistikos departamentas paskelbė kraupią statistiką: kol valdžia vis dar kurpia lietuvių emigrantų grąžinimo programas, per 2010–uosius nuo Lietuvos paviršiaus dingo dar du miestai – Mažeikiai ir Marijampolė. Išsilakstymas nevaldomas, o emigrantai tikina, kad bėga ne tik dėl lengvesnių pinigų ir oraus gyvenimo: jie Lietuvoje jau seniai nebesijaučia saugūs.
Kraupi statistika
Statistikos departamentas užfiksavo visų laikų emigracijos rekordą: iš Lietuvos per praėjusius metus dingo 83 577 žmonės. Tai yra net 3,8 karto daugiau nei 2009–aisiais. Specialistai tuo nesistebi, nes kiti šalies rodikliai toliau išlieka tragiški: darbo užmokestis šalyje sumažėjo 66 litais ir, atskaičius mokesčius, sudarė 1554 litus. Per metus nedarbas šalyje išaugo 4,1 proc. ir buvo pasiekęs 17,8 proc., užimtumas nuo 2009 m. sumažėjo 5,1 proc. Daugiau nei kas trečias 15–24 metų jaunuolis buvo bedarbis.
Lietuvių emigracijos kryptys taip pat kinta: bėgdami nuo nedarbo, žmonės dar dažniau rinkosi Jungtinę Karalystę – net 47 proc. (buvo 33 proc.), Airiją – 16 proc. (buvo 14 proc.). Tautiečių srautas į Norvegiją išaugo nuo 2 proc. užpernai iki 6 proc. pernai. Į Vokietiją išvyko 5 proc. visų emigrantų. Didžiausią jų dalį sudarė 20–39 metų piliečiai. Mažėjo tik vykstančių dirbti į Ispaniją – jų pernai buvo 4 proc. (2009–aisiais – 6 proc.) bei į JAV (iš 8 proc. liko 3).
Laukia Vokietija
Daugelis nudžiugo, jog Vokietija nuo gegužės pradžios ruošiasi visiškai atverti darbo rinką Rytų Europos valstybėms, tarp jų – ir Lietuvai. Tuo ypač susidomėjo mūsų medikai, masiškai plūstantys į kalbų mokyklas mokytis vokiečių kalbos. Berlyno lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Sasnauskienė tvirtino, jog elektroninį paštą užplūdo šimtai tautiečių laiškų su klausimais dėl galimybių įsidarbinti. Mat anksčiau įsidarbinti lietuviams buvo sudėtinga – tam reikėjo darbdavio kvietimo.
“Laukia labai didelis antplūdis, yra norinčiųjų atvykti net iš Anglijos. Be abejo, daug ketinančių atvykti yra išsilavinę žmonės, bet jie reikalus tvarkosi patys. Visiems atsakome – reikia kalbos", – pasakojo moteris.
Ji atskleidė, kad nedarbas Berlyne yra taip pat nemažas. Bet čia gyvenantiems, esą, net jei jie neturi darbo, lengviau – yra nustatytas pajamų minimumas, kurio negaunantiems valstybė moka solidžias pašalpas.
“Netgi yra mokami “vaiko pinigai„, kuriuos šeimos gali išleisti tik bilietams į teatrą, zoologijos sodą, baseiną, muziejus. Yra skiriami pinigai transportui, už juos sutaupę perka automobilius. Net ir turintiems šunį skiriama papildoma pašalpa“, – apie vokiečių socialinės sistemos ypatumus pasakojo Irena.
Ji tikino pažįstanti vos keletą žmonių, kurie prieš porą metų patikėję gražiais Lietuvos valdžios pažadais grįžo pabandyti dirbti Tėvynėje.
“Bet jie, neilgai pabuvę, vėl atvažiavo į Vokietiją. Kaip realiai vyksta tos grąžinimo programos – nežinau. Ką tik buvome susitikę ir su Žemės ūkio ministerijos atstovais. Jie šnekėjo tą patį – grįžkite, padėsite, dirbsite. Bet susigundžiusių neatsirado", – sakė ji.
Anglija – lietuvių rojus
Londone 9 metus gyvenantis Einaras Vildė yra sukūręs IT technologijų įmonę. Jis sako nesunkiai pastebintis, jog pastaruoju metu emigrantų iš Lietuvos srautas tik auga.
“Yra dalykų, kurie net netiesiogiai parodo didėjančią emigraciją – daugėja lankančių lietuvių bendruomenės renginius. Pastebime, kad ateina vis daugiau inteligentijos, žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, daugėja 35–45–mečių – jie ryžtasi išvažiuoti. Jaunimo visada buvo daug, ypač kai buvo smarkiai padidėjusios studijų galimybės", – pasakojo Einaras.
Anot jo, Britanijoje taip pat mažėja darbo vietų, nes pakėlus mokesčius kompanijos ėmėsi mažinti darbo vietų skaičių, atlyginimus. Tačiau mažiausias atlyginimas dar siekia apie 1200 svarų (4800 litų, – red. past.) per mėnesį. O dirbantieji kvalifikuotus darbus gali uždirbti ir nuo 6000 litų.
“Taip, žmonės čia gali sau leisti ir išvažiuoti pailsėti kur nors į užsienį. Tik į Lietuvą važiuoti tampa prabanga – pigiau nuvažiuoti į Tunisą ar Tailandą", – pripažino jis.
Programomis netiki
Einaras kažkodėl negirdėjo, kad didžiulės Vyriausybės pastangos įgyvendinant programas, kaip grąžinti lietuvius namo, būtų paveikusios bent vieną emigrantą. O, pasak jo, pastaruoju metu į Didžiąją Britaniją itin aktyviai vyksta ir medikai, ir informatikai ar kitų užsienyje prestižinių profesijų atstovai.
“Tai blefas. Netikiu tokiomis programomis. Kaip galima jomis tikėti, jei Lietuvoje yra išardytos struktūros, kurios tuo užsiiminėjo. Tokių “savižudžių„, kurie ruoštųsi mesti darbus Anglijoje ir grįžti į Lietuvą, negirdėjau. Lietuviai kaip tik stengiasi išvažiuoti, nors, tarkime, Didžiojoje Britanijoje to darbo ir nėra tiek, kiek buvo anksčiau. Bet jį vis tiek gali susirasti. Tik reikia įdėti daugiau pastangų nei anksčiau. O lietuviai čia jau yra pripažinti kaip itin darbštūs. Faktas, kad medicinos srityje darbuotojų iš Lietuvos Anglijoje atsirado gerokai daugiau, patys lietuviai jau teikia paslaugas, eina į privatų sektorių: Londone yra jau net dvi lietuvių klinikos, nemažai odontologijos klinikų. Manau, netrukus atsiras ir daugiau įstaigų, kurioms vadovaus lietuviai“, – neabejojo jis.
Anot jo, 84 tūkst. emigravusiųjų pernai – visai realu, net ir įvertinus tai, kad kai kurie anksčiau išvykę tiesiog suskubo tai deklaruoti norėdami išvengti mokesčių Lietuvoje.
“Žmogus Lietuvoje nėra saugus, ne tik socialiai, bet ir fiziškai. Kol tai nebus sutvarkyta, apie jokį grįžimą nė neverta kalbėti", – paaiškino Einaras.
Grįžti – per brangu
Norvegijoje nuosavą verslą – internetinę parduotuvę bei kavinę – jau antrus metus turintis Darius Baltrukonis pradžioje taip pat neplanavo užsibūti šioje šalyje. Prieš trejus metus vyrui tarptautinė telekomunikacijos kompanija pasiūlė darbą Norvegijoje – Darius ilgai nedvejojęs sutiko ir išvyko su šeima.
“Pradėjome justi, kad lietuviai labiau ėmė domėtis šia šalimi, dar 2009–ųjų pabaigoje. Tiesa, konkurencija didelė – daug lenkų, bulgarų, rumunų. Verslą kurti čia taip pat nėra lengva – įsivažiavimas trunka gana ilgai, nes norvegai ilgai apsipranta su naujais reiškiniais", – pripažino vyras.
Anot jo, sklinda legendos, kad Norvegijoje dirbti nereikia – užtenka pašalpų. Tai arti tiesos – padirbus 8–10 savaičių, net emigrantai, netekę darbo, jau gali tikėtis bedarbio pašalpos, kuri siekia 60 proc. per praėjusius metus buvusio atlyginimo. Viršutinė pašalpos riba per mėnesį – apie 9000 litų. Pasak Dariaus, verslą kurti Norvegijoje kur kas lengviau dėl to, jog valdžios institucijos, prižiūrinčios verslą, nepuola bausti, trukdyti, o kaip tik aiškina įstatymus bei padeda jų laikytis. Dėl to esą dirbti yra paprasta.
“Kodėl patys išvažiavome? Norėjome pažiūrėti, kaip gyvenama kitur, išmokti kalbą. Net ir pakeliauti iš Norvegijos atrodė pigiau. Išvažiavome iš “sportinio intereso„, nors turėjome normalius darbus. Dabar grįžtu į Lietuvą gal dukart per metus. Norvegijoje ramiau, saugiau, lengviau psichologiškai. Daugiausia Lietuvoje liūdina korupcija, apie ją mirga visos antraštės. Kai žmogus pagyvena Vakarų Europoje, pradeda stipriai lyginti. Sutinku, kad yra patriotizmas – mes taip pat dar nė karto nepagalvojome, kad išvažiuojame visam laikui. Vaikus mokome lietuviškai, vedame į savaitgalines lietuvių mokyklėles. Tad galbūt įmanoma Lietuvą mylėti ir iš tolo“, – svarstė jis.
Darius taip pat pastebi, jog nemaža dalis lietuvių emigrantų yra kvalifikuoti medikai, dirbantys pagal profesiją.
“Medikų poreikis didžiulis – norvegai gydytojus pradėjo kviestis gal prieš 5–8 metus. Žinau atvejų, kai iš Lietuvos medikai buvo kviečiami, apgyvendinti, apmokyti kalbos. Kad tik atvažiuotų. Manau, atsiradus poreikiui, Lietuvas šią spragą užpildys specialistais iš Baltarusijos, Rusijos", – sakė jis.
Grąžinimas – popierinis
Kas daroma, kad emigravę lietuviai grįžtų į Tėvynę ir prisidėtų prie gerovės kūrimo čia, sutiko papasakoti Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento specialistė Aušra Dumbliauskaitė. Pasak jos, yra net kelios politikų sukurtos programos. Tiesa, kokių jos rezultatų duoda, kol kas neaišku.
“Antrus metus skaičiuoja programa Ryšių su užsienio lietuviais politikos formavimas ir įgyvendinimas. Ji apima visą pasaulį. Yra įvairių priemonių: ir mokyklų, ir bendruomenių rėmimas. Programa skirta ne tik Europai. Yra ir ekonominiu pagrindu grįstų priemonių, bet ne mūsų ministerijoje. Aišku, departamentas daro daugiau, nei numato programa. Yra sukurta ir Globalios Lietuvos programa. Ją teikėme viešai, kad būtų galima diskutuoti. Laukėme nuomonių. O joje gula visa situacija, kaip Lietuva mato ryšį su lietuviais, ko siekia. Tai būtų ateities projekcijos", – paaiškino ji.
