Edita Karklelienė
Pirkti automobilį, ypač nenaują, tas pats, kas pirkti katę maiše. Ne vienerius metus automobiliais prekiaujantis šiaulietis Julius šitą seną gražų posakį papildo iš savo varpinės. Anot jo, parduoti nenaują automobilį tas pats, kas parduoti nežinant, ar maiše tikrai katė.
Vis dėlto kai ką, anot Juliaus, galima pamatyti į nužiūrėtą automobilį vien užmetus akį, nes pirkinys siunčia signalus, tik ne visi juos pastebi.
Senas automobilis – nebūtinai blogas
Juliaus logika paprasta: senas automobilis – laimės dalykas: į vieną gali pinigus kišti ir kišti, o kitu važinėsi ir džiaugsiesi.
Nemažai lietuvių, pastebi prekeivis, vis dar mėgsta senesnius aštuonių-dešimties metų automobilius už šešis–aštuonis tūkstančius litų – brangesniems pinigų arba gailima, arba jų neturima.
Julius sako, kad kažkuo tokius lietuvių sprendimus galima pateisinti: įsigijęs ne naujesnį nei septynerių metų neaplamdytą automobilį gali būti beveik tikras, kad jis nėra patyręs avarijos.
Anot vyro, remontuoti senų automobilių tiesiog neapsimoka – remontas, nepriklausomai nuo pagaminimo metų, yra brangus, o parduodant kainą vis dėlto lemia automobilio amžius.
Senas automobilis ir yra senas: pasenęs moraliai, o dar gali būti pribaigtas ir techniškai: važiuoklę tvarkyti, variklis – ne džiaugsmas, ką jau kalbėti apie visa kita.
Tačiau tvarkingų mašinų, kad ir aštuonerių ar dešimties metų senumo, sako Julius, tikrai yra – vokietis ar belgas, skirtingai nei lietuvis, be skrupulų atsikrato moraliai pasenusių automobilių.
Naujesnis gali būti sudaužytas
Su naujesnėmis, dvejų ar trejų metų senumo mašinomis, kitaip. Julius sako, kad, pamatę tokį iš užsienio pargabentą ir parduodamą automobilį sveikut sveikutėlį, galite būti beveik tikri, kad jis buvo patyręs avariją, arba skendo, arba po krušos. Tik tokių incidentų pėdsakus perpardavėjai spėję paslėpti.
„Jei netikite, internetiniuose puslapiuose pažiūrėkite, kiek Vokietijoje kainuoja avarijų nepatyrę apynauji automobiliai – pamatysite akivaizdų kainų skirtumą, – atvirauja Julius. – Kuris lietuvis lietuviui parduos automobilį pigiau, nei jis vertas?“
Pirkti daužtą automobilį, vyro žodžiais, nėra jokios tragedijos. Juolab, jei net oro pagalvės neiššovusios. O jei iššovusios, mūsiškiai auksarankiai ir tai sutvarko, tik po jų remonto neaišku, ar jos iššaus.
Norintiems naujesnio automobilio geriausia pirkti ką tik iš užsienio pargabentą su visais matomais defektais, aplamdymais ir apdaužymais: susiremontuosite patys – didesnė kokybės garantija.
Dažnas girdėjo meistrą teiraujantis, sau remontuojamą mašiną pasiliksite, ar parduosite, vadinasi, tiesos patyrusio automobilių prekeivio žodžiuose yra.
Svarbus ir išorinis blizgesys
Pagrindiniai kriterijai, kuriais, anot šiauliečio, vadovaujasi besirenkantieji automobilį: kiek jis nuvažiavęs, pagaminimo metai ir kaina.
„Lietuviai nori pigaus, naujo ir labai tvarkingo automobilio“, – sako Julius.
Jis pripažįsta, kad spidometro skaitiklio rodmenimis ne visada galima pasitikėti, nes šį galima atsukti. Bet yra techninio aptarnavimo knygutės (bent jau turėtų tokios būti), ir jei mašina tvarkinga, dokumentuose turėtų būti fiksuojami nuvažiuoti kilometrai.
Dar viena iš galimybių apsidrausti „nuo katės maiše“ – pagal kėbulo numerį pastudijuoti duomenų bazės, kur fiksuojamas visas automobilio „gyvenimas“, duomenis – remontas, techninė priežiūra, patirti eismo įvykiai.
Ne paskutinėje vietoje Lietuvos pirkėjams ir tai, ar blizga automobilio išorė bei salonas.
Jei salonas purvinas – perpardavėjas jį pavalo, padažo. Vairo nusitrynimai, sėdynių ar durelių rankenų nusidėvėjimas nesunkiai panaikinamas.
Naujesniam, brangesniam automobiliui, sako prekeivis, galima ir visą saloną pakeisti – trys ar keturi šimtai eurų, ir pardavimo kaina šokteli kaip ant mielių.
Bet tokia švaros ir grožio revizija, anot Juliaus, atliekama dažniausiai tik automobiliuose, kurių amžius ne daugiau kaip penkeri metai – gera prekinė išvaizda užtikrina didesnę paklausą ir kartu kainą.
„Iki dešimties metų automobilį nuplauni, saloną išplauni ir parduodi, kokia parvaryta, – mašinų pardavimo verslo taisykles kloja šiaulietis. – Kam be reikalo kišti pinigus?“
Į mašinos vidų, anot Juliaus, neįlįsi, tačiau įsitikinęs: jei nuvažiuota nedaug, jei užsienyje važinėjo ne lakstūnas, kuris „mynė iki galo“, jei variklis neperkaitintas, minimaliai investavęs, važiuosi ir vargo nematysi.
Rūdys ir apsaugos
Kokios markės automobilių kėbulai labiausiai rūdija?
„Rūdija visos mašinos, ypač tos, kurios buvo sudaužytos, paskui tampytos, klijuotos ir t.t., – sako šiaulietis. – Mažiau rūdija tik tos, kurios nebuvo aplamdytos avarijoje, nes jų skardos apsauginis sluoksnis nepažeistas.“
Vyras pataria renkantis automobilį atkreipti dėmesį į tai, iš kokios šalies jis atgabentas, ir įvertinti tos šalies klimato sąlygas.
Esą jei atvežtas iš Vokietijos arba Belgijos, arba šildomomis sėdynėmis, tikėtina, kad jis pritaikytas žiemos klimatui.
Labai svarbu pastudijuoti ir tai, kokios apsaugos automobilyje sumontuotos.
Naujesni automobiliai nuo senesnių tuo ir skiriasi, kad turi daugybę apsaugų: oro pagalves (ir ne po vieną, o po šešias ar aštuonias), ABS, automatinius temperatūros palaikymo salone prietaisus, elektroninės stabilumo kontrolės įrangą ir t.t.
Paklausa ir pasiūla
Kokias mašinas labiausiai vertina lietuviai? Julius sako, kad perkamos visokios: ir vokiškos, ir prancūziškos, ir japoniškos.
Jaunuoliams vis dar patraukliausi BMW markės automobiliai tamsintais stiklais – nesvarbu, kad tam automobiliui keliolika metų.
„Taisyklė paprasta: kokią mašiną pirmiausia nusipirko, tai dažniausiai ir antra, ir trečia bus tos pačios markės“, – patirtimi dalijasi šiaulietis. – Arba girdžiu kalbant, „ai, tokios daugiau niekada nebepirksiu – genda“. Bet ko stebėtis, jei įsigijote mašiną „ant ribos“, kuri 300–400 tūkstančių kilometrų nuvažiavusi?“
Lietuvą pasiekia automobiliai iš Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos. Iš Italijos pargabentų automobilių techninė būklė, pastebėjęs Julius, dažniausiai būna prasta. Ne išimtis – ir sumeluota rida.
„Taisyklė, jei iš Italijos pargabento automobilio spidometras rodo 200 tūkstančių nuvažiuotų kilometrų, tai greičiausiai iš tiesų nuvažiuota ne mažiau nei 400 tūkstančių“, – patirtį kloja automobilininkas.
Julius sako, kad prekyba automobiliais, kokia buvo iki ekonominės krizės, vis dar vangi. Sunkumų kilę ne tik su paklausa, bet ir su pasiūla.
„Anksčiau vokiečiai 2–3 metai ir keičia automobilį, o dabar rieda 5–7 metus, – teigia šiaulietis. – Pasirinkimas Vokietijoje mažėja ir dėl to, kad daugėja norinčiųjų išsigabenti automobilius į kitas šalis – Lenkiją, Bulgariją, Serbiją.“
Populiariausia automobilių prekyba dabar vyksta internetiniuose autopuslapiuose. Julius pataria nepraleisti progos nenaują automobilį perpirkti ir iš pažįstamų – esą tuomet aišku, ką perki.
„O jei vis dėlto sugalvojote pirkti automobilį, ką tik atvežtą iš užsienio, rinkitės kartu su savu automobilių žinovu“, – pataria patyręs mašinų prekiautojas.
