Irena ZUBRICKIENĖ
"Jis paprašė padaryti kavos. Nuėjau į virtuvę cukraus. Po kavos mane apėmė miegas, ir aš atsiguliau. Pabudau ... kitoje vietoje... Kitoje šalyje... Tada išgirdau, kad turėsiu stabdyti automobilius kelyje ir siūlyti save už nustatytą kainą. Kenčiau šaltį... Alkį... Nuolatinę baimę... Skausmą..." - taip pasakojo 18 metų vilnietė Monika, ištrūkusi iš sekso vergijos ir kreipusis pagalbos.
Europos žinybų statistikos duomenimis, kasmet į didžiausią sekso paslaugų paklausą turinčias Europos šalis įvežama apie 500 000 moterų ir merginų, kurios verčiamos dirbti prostitutėmis. Pagrindinės šalys, iš kurių jos eksportuojamos, - Lietuva, Albanija, Bulgarija, Moldova, Rumunija, Ukraina ir Rusija.
Vilnietė vergavo Londone
Neseniai Londone buvo plačiai aptarinėjama žiniasklaidoje paviešinta vilnietės Elenos (16 m.), 10 mėnesių kentusios sąvadautojų ir klientų patyčias bei iškreiptas fantazijas, istorija. Apie savo išgyvenimus mergina prakalbo tam, kad jos išpažintis apsaugotų kitas merginas nuo patirto pragaro. Be to, ji drąsiai dalyvavo teisme, kur akis į akį vėl susidūrė su ją prievartavusiais ir pardavinėjusiais nusikaltėliais.
Elenos kančios ir gėdos istorija, kaip ji dabar pati tai vadina, prasidėjo tuomet, kai ji, penkiolikametė, su drauge sugalvojo užsidirbti pinigų per vasarą užsienyje. Pradėjusios darbo paieškas merginos vieną dieną sulaukė skambučio iš moters, kuri pasiūlė darbą Londone ir iškart pakvietė susitikti. Maloni nepažįstamoji įtaigiai dėstė apie darbą bare arba restorane Londone. Nepilnamečių išvykai reikėjo tėvų sutikimo. Elenos tėvai neprieštaravo.
Po kelių dienų pas Eleną apsilankė vaikinas - esą nuo darbdavės, įpareigojusios lydėti merginą kelionėje i Londoną. Šiauliai, Ryga, Londonas, ir kelionės tikslas buvo pasiektas. Eleną, vos praėjusią pasų kontrolę oro uoste, palydovas privertė atiduoti pasą ir nuvedė į barą susitikti su 2 albanais. Šie nuvežė lietuvaitę į kitą barą, kuriame buvo dar daugiau albanų. Jie kažką diskutavo apie Eleną jai nesuprantama kalba. Kitą dieną mergina tik pamatė, kaip jos pasas nukeliavo iš vienų rankų į kitas ir vyras, vardu Bledi, jai pasakė: "Dabar esi mano mergina." Kad paauglė nesispyriotų, nepažįstamasis dar pridėjo, kad yra nužudęs 2 žmones. Kai tik Bledi parsivedė Eleną į savo butą, tuoj pat ją išprievartavo.
Kitą rytą albanas nuvežė Eleną į viešnamį ir, padavęs seksualių drabužių, nurodė laukti kambaryje - klientų. Anot Elenos, jai buvo paaiškinta, ką reikės daryti. "Nenorėjau to daryti - net nežinojau, kaip "tai" daryti. Norėjau bėgti ir ieškoti pagalbos, bet nežinojau kur", - sakė mergina.
Jau pirmą naktį Elenai teko miegoti su 5 anglais. Jie mokėjo po 40 svarų: po 20 svarų pasiėmė viešnamio savininkas, kitus 20 - Bledi. Panašios buvo ir kitos dienos bei naktys. Anot Elenos, jos gyvenimas virto pragaru, netrukus net ašarų nebeliko. Tarp susitikimų su klientais lietuvaitę vis išprievartaudavo "savininkas" Bledi. "Jaučiausi kaip lėlė, uždirbanti jam pinigus", - sakė Elena, kuri vėliau buvo parduota kitam albanui Makui už 3000 svarų. Tada ji "dirbo" saunoje. Po to buvo parduota vyrui, pravarde Gorila. Mergina nebepajėgė slėpti savo kančios, bandė būti nepaklusni, todėl buvo sugrąžinta Makui. Šis merginai iškėlė sąlygas: 500 svarų "į rankas" ir laisvė, jeigu aptarnaus paskutinį klientą. Laisvės troškusi lietuvaitė patikėjo Maku ir vykdė jo užduotį, bet jis pasirodė esąs tik eilinis apgavikas - vėl pardavė Eleną albanui Džonui. Šis su mergina elgėsi itin žiauriai, versdavo jį patenkinti kas pusvalandį ir be apsaugos. Elena nebegalėjo to iškęsti. Ji persipjovė riešų venas skutimosi peiliuku, nes tiesiog norėjo numirti. Kai pagrobėjai tai pamatė, ją sumušė. "Aš jiems pasakiau: galite daryti man, ką tik norite. Man jau nesvarbu. Galite išvežti mane kur norite, galite netgi mane sudeginti", - prisiminė Elena.
Po šio įvykio lietuvaitės kasdienybė nepasikeitė - ji dar kartą buvo parduota, įkalinta bute, prievartaujama. Vieną naktį albanas nusivedė Eleną į klubą. Tai buvo paskutinė jos 10 mėnesių trukusio košmaro naktis: mergina nuėjo į tualetą, verkdama paaiškino kelioms anglėms, kas jai atsitikę, ir moterys jai patarė, kaip patekti į gatvę, kaip surasti policiją. Planas pavyko - Elena, įskundusi savo skriaudikus, sugrįžo į Vilnių. "Jeigu kada nors ištekėsiu ir turėsiu vaikų, tikiuosi, jie bus berniukai, nes mergaitėms gyventi pavojinga", - tegalėjo padaryti išvadą nepilnametė, po albanų teismo atgavusi ramybę ir nutarusi "palaidoti" savyje šiurpius sekso vergovės prisiminimus.
Tikrieji skaičiai didesni
Tokių "Elenos istorijų" Lietuvoje yra labai daug. Tiesa, didžioji dauguma merginų ir moterų, tapusių prekybos žmonėmis aukomis ir patekusių į sekso vergiją, vengia viešumos, į policiją nesikreipia - savo kančią, vos tik ištrūkusios, išgyvena tyliai. Skaičiuojama, kad Europos šalyse kasmet būna apie 80 policijos nustatytų prekybos žmonėmis aukų. Tačiau manoma, kad tikrasis jų skaičius - apie 200 - 400. Lyginant šiuos skaičius su 2002 metais, padėtis gerokai geresnė - tais metais kalba eidavo apie daugiau nė 1000 užsienyje prostitutėmis dirbančių lietuvių.
Įvairių šaltinių duomenimis, 2003 - 2007 metais pagalba buvo suteikta 93 prekybos žmonėmis aukoms lietuvėms: 48 iš jų buvo nukentėjusios Lietuvoje ir 45 - užsienio šalyse.
Lietuva, anot pareigūnų, iš sekso vergių eksporto šalies tampa tranzito šalimi. Apie 12 procentų mūsų šalyje dirbančių prostitučių yra baltarusės, ukrainietės, rusės, moldavės, 88 procentai - lietuvės. Įsitraukusios į prostitucijos verslą Lietuvoje, jos vėliau išvežamos į Vakarų Europą. Daugiausia - kone du trečdaliai - į Didžiąją Britaniją.
Tyrimai rodo, kad dažniausiai verbuojamos 21 - 23 metų merginos (30 proc.); 5 proc. - 14 - 16 metų, 8 proc. - vyresnių nei 30 metų. Bendras Lietuvoje dirbančių prostitučių amžiaus vidurkis - 16 - 33 metai. Dažniausiai šiame versle sukasi specialybės neturinčios moterys, vienišos motinos, merginos, gyvenančios asocialiose šeimose arba vaikų namuose, taip pat už mokslą norinčios susimokėti studentės.
Vidaus reikalų ministerijos ekspertų duomenimis, prostitucijos verslo pajamos Lietuvoje - per 50 mln. litų, o visos prekybos žmonėmis ir su ja susijusių nusikalstamų veikų pajamos siekia net apie 200 mln. litų.
Lietuvos policijos departamento vadovai neslepia manantys, kad šalį apėmusi ekonominė krizė "augins" ir nusikaltimų bei nusikaltėlių skaičių. Ne išimtis - ir sąvadavimas, prostitucija, prekyba žmonėmis. Gali labai padaugėti ir savo noru prostitučių gretas papildžiusių moterų bei merginų, kurias į gatvę ir nelegalius viešnamius stumia didėjanti bedarbystė. Perkamos meilės istorijų prisiklausę pareigūnai linkę visada priminti: kelias į prostituciją - greitas ir trumpas, o kelias iš prostitucijos - ilgas, vingiuotas, pilnas kliūčių.
Pagalbos ranką tiesia "Caritas"
Jau ne vienerius metus prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukos, ištrūkusios iš sekso vergijos ar šiaip pasiryžusios nutraukti senuosius ryšius, labai rūpi labdaringai organizacijai "Caritas" ("caritas" lotyniškai reiškia "gailestingumas"). Ši organizacija minėtu klausimu yra ir, galima sakyti, policijos pagalbininkė - nusikaltimų aukoms padeda apsispręsti neslėpti nusikaltėlių, ragina atvirai liudyti teisme.
Neseniai Policijos departamente lankėsi Lietuvos "Carito" generalinis direktorius kunigas Robertas Grigas, projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms" koordinatorė Kristina Mišinienė ir kiti šio projekto darbuotojai. Jie susitiko su Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnais. "Tikime, kad suvienytomis jėgomis galėsime kurti teisingesnę Lietuvą, kurioje kiekvieno žmogaus orumas bus didžiausia vertybė", - dėkodamas pareigūnams ir įteikdamas padėką už žmogišką jautrumą, profesinę kompetenciją ir nuoširdų bendradarbiavimą, padedant įgyvendinti Lietuvos "Caritu" minėtą projektą, sakė kunigas R. Grigas.
2006 metais, siekiant gerinti policijos ir visuomenės bendradarbiavimą kovojant su prekyba žmonėmis (ypač moterimis ir vaikais) ir teikiant pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, bei jų šeimoms, buvo pasirašytas geros valios bendradarbiavimo susitarimas tarp Policijos departamento ir "Carito". Šiuo susitarimu numatyta keistis informacija apie prekybos žmonėmis faktus bei aukas, teikti pagalbą prekybos žmonėmis aukoms bei organizuoti ir rengti seminarus, konferencijas šia tema.
Viena iš minėto projekto darbuotojų - Giedrė Volf, atsakinga už projekto veiklą Vilkaviškio vyskupijoje. Per 4 savo darbo metus ši socialinė darbuotoja bendravo ir teikė pagalbą bemaž 60 moterų ir merginų (16 - 36 metų), patyrusių prekybos žmonėmis aukos dalią ar panorusių išsikapanoti iš prostitucijos liūno. "Kone visos jos - iš pažeidžiamiausių mūsų visuomenės grupių, - sakė G. Volf, - kilusios iš skurdžių šeimų, turinčios girtaujančius tėvus, augusios globos namuose, nusivylusios santuoka, išgyvenusios artimiausio žmogaus netektį. Net apie 70 procentų parsidavinėjančių moterų vaikystėje ir paauglystėje yra patyrusios seksualinę prievartą, ir ne po vieną kartą. 49 procentai jų tokiu pat gyvenimo tarpsniu buvo taip žiauriai sumuštos tėvų ar globėjų, kad po to liko žaizdos ar kitos matomos fizinės traumos. Tokios merginos ir moterys žemai vertina save, kaltina save, kad nesugebėjo išvengti seksualinės prievartos, neatsilaiko prieš apkalbas ir visuomenės nuomonę, todėl įsivaizduoja radusios, kur "užsikabinti" - parsidavinėti".
Paklausą diktuoja pasiūla
Giedrės Volf teigimu, kai kurios prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukos, ieškančios pagalbos, kelią į "Caritą" susiranda pačios, kai kurias atveda mamos, kai kurias nukreipia savivaldybių, seniūnijų, vaiko teisėmis besirūpinantys darbuotojai. Minėto projekto vykdytojai teikia pagalbą keliais etapais. Iš pradžių - vadinamoji krizinė pagalba: pokalbiai su socialinėmis darbuotojomis, psichologo konsultacija, paprasčiausias buvimas drauge, žmogiškosios vertės ir orumo kėlimas, kartu - materialinė pagalba ir pastogės paieška. Tada - pokalbiai ir juristo konsultacijos, paraginant įduoti nusikaltėlius, darbo paieška, materialinė parama lankant virėjų, siuvėjų, kirpėjų ar kitokius kursus, jeigu reikia - bendri vizitai pas gydytojus, pagalba susigrąžinant globos įstaigoje esančius vaikus.
"Pagrindinis tokios pagalbos tikslas - kad pati mergina ar moteris pasijustų tvirčiau bestovinti gyvenimo kelyje ir galinti savarankiškai išsilaikyti, nenorinti grįžti į tą liūną, kuriame buvo, - sakė G. Volf. - Mūsų pagalba paprastai trunka apie pusę metų. Bet atskirais atvejais, jeigu prireikia, gali trukti ir ilgiau - tai mes vadiname palaikomąja tarnyba baigusioms programą".
G. Volf pasakojo, kad pagal minėtą projektą tenka dažnai dalyvauti ir susitikimuose su moksleiviais, siekiant juos apsaugoti nuo prekybos žmonėmis ir prostitucijos problemų. Bene veiksmingiausia priemonė tokiuose renginiuose - demonstruojamas dokumentinis filmas "Parduotos vergauti moterys". Jame viena jauna lietuvė pasakoja, kaip buvo įtraukta į prostitucijos liūną, kaip kentė ir kaip išsigelbėjo pabėgdama. "Jaunųjų žiūrovų reakcija įdomi, - sakė G. Volf. - Dauguma stebi susidomėję, bet net negali įsivaizduoti, kad vietoje tos merginos galėtų būti patys. Paprastai gyvenime taip ir yra: visada atrodo, kad ir skausmas, ir kančia, ir nusikaltimas - kažkur toliau, o man taip neatsitiks".
Minėtuose susitikimuose Giedrė Volf atsakinėja į moksleivių klausimus, pataria, kaip nepapulti į nusikaltėlių pinkles ir kaip elgtis, jeigu tokia bėda jau atsitiko. "Pirmiausia raginame merginas, panorusias ar sugundytas išvykti į užsienį, savo pakeleivio duomenis - vardą, pavardę, adresą, telefono numerį - perduoti savo artimiesiems, - teigė G. Volf. - Taip pat - pasidaryti savo paso kopiją ir ją turėti. Niekur kelionėje neatiduoti savo asmens dokumento. Patekus į bėdą, stengtis ištrūkti, ieškoti policijos įstaigos, siųsti į aplinką įvairiausius signalus, net ir nemokant svetimos šalies kalbos. Žodžiu - kuo skubiau bėgti. Jauniesiems klausytojams padaro blogą įspūdį tai, kad lytinės prievartos aukos kasdien turi patenkinti kone 30 klientų beribes fantazijas, kęsti patyčias, smurtą. Po kokių 3 mėnesių tokios aukos lieka išsekusios, palaužtos dvasiškai, kartais - sužalotos fiziškai, neretai - besilaukiančios kūdikio. Tai - vėl nauji likimai, naujos bėdos. Laimė, yra nemažai merginų, kurios, ištiktos tokių problemų, randa savyje jėgų atsitiesti, augintis kūdikį, užsimiršti".
G. Volf įsitikinusi, kad sekso vergovė egzistuos tol, kol bus moterų ir merginų paklausa, kurią diktuoja vyrai, ieškantys, kaip patenkinti savo seksualines fantazijas, kurių nedrįsta realizuoti šeimoje. Tik nesant tokios paklausos, pasiūla būtų nebūtina - prekybos žmonėmis ir prostitucijos rinka žlugtų.
2009 02 02
