Kodėl būtent Maskvoje?
Tai, kas vieniems buvo pergalė prieš Europą pavergti siekusį nacistinės Vokietijos režimą, kitiems tapo ne mažiau žmogėdriško sovietinės Maskvos režimo įsigalėjimo Rytų Europoje triumfu. Europos šalys Antrojo pasaulinio karo pabaiga laiko 1945 m. gegužės 8 dieną, Rusija – gegužės 9-ąją, tačiau bene didžiausia takoskyra šiemet tapo klausimas, kur derėtų švęsti antihitlerinės koalicijos pergalės prieš nacistinę Vokietiją 70 metų jubiliejų – Maskvoje ar kurioje nors kitoje Europos vietoje.
Kaip ir buvo galima tikėtis, artėjant 2015-ųjų gegužei vis karščiau ginčijamasi, kur derėtų minėti jubiliejinę Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje datą, rašo Estijos mėnraštis „Diplomaatia“. Iki šiol skirtingose Europos šalyse iškilmės vykdavo skirtingai, tačiau visados ypač pompastiškai būdavo švenčiama Maskvoje, kurioje paprastai susirinkdavo šiame kare dalyvavusių valstybių vadovai. Tačiau šiemet, pasak leidinio, viskas gali pasikeisti. Antai Lenkijos užsienio reikalų ministras Grzegorzas Schetyna pasiūlė švęsti Antrojo pasaulinio karo pabaigą išvis ne Rusijoje.
„Kodėl mes taip lengvai įpratome prie to, kad būtent Maskva yra ta vieta, kur minima karo veiksmų Europoje pabaiga? Kodėl ne Londonas arba Berlynas? Tai būtų logiškiau“, – pareiškė per Lenkijos radiją kalbėjęs ministras. Rusijos užsienio reikalų ministerija jau pasmerkė šį G.Schetynos pareiškimą. Kaip pamename, Lenkijos ministras supykdė Maskvą ir praėjusį mėnesį, kai pasakė, kad Osvencimą išvadavo ukrainiečių kariai, pastebi „Diplomaatia“. Rusijos žiniasklaidoje ministro adresu pasipylė užgauliojimai, neva šis net nežino, kad Pirmajame Ukrainos fronte kovojo ne vien ukrainiečiai, o įvairių tautybių Raudonosios armijos kariai. Beje, Lenkijos ministras to nė neneigė: jis tik priminė istorinį faktą, kad pirmieji Aušvico koncentracijos stovyklos vartus išvertę Raudonosios armijos kariai buvo ukrainiečių tautybės. Ukrainiečiai, be kita ko, buvo antroji pagal dydį po rusų Pirmojo Ukrainos fronto kovotojų etninė grupė.
Lenkiška alternatyva
Neseniai Lenkijos prezidentas Bronisławas Komorowskis pranešė kviečiantis Europos valstybių vadovus pažymėti Antrojo pasaulinio karo pabaigą Vesterplatėje, pusiasalyje Gdanske, kur 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo šis karas. Būtent šioje vietoje Europos šalių lyderiai 2009 metais paminėjo 70-ąsias šio karo pradžios metines. Ir, beje, čia pat susiginčijo dėl Lenkijos ir Rusijos vaidmens Antrajame pasauliniame kare, primena estų mėnraštis.
Baltijos šalių prezidentai jau pareiškė nedalyvausiantys gegužės 9 dieną Maskvoje rengiamame pergalės parade. Taigi, regis, jiems būtų dar paprasčiau priimti Lenkijos pasiūlymą atvykti į Vesterplatę. Kitų valstybių vadovų situacija yra sudėtingesnė, nors ir paprastesnė nei praėjusiais metais, pastebi leidinys. Priežastis aiški ir suprantama: tai Krymo okupacija ir aneksija, taip pat Rusijos kurstomi karo veiksmai Ukrainos rytuose.
Sovietinė ir oficialioji Rusijos istoriografija remiasi teze, kad Sovietų Sąjungos pergalė prieš nacistinę Vokietiją reiškė taikos įsigalėjimą Europos žemyne. Tačiau dabar kyla klausimas: kaip galima dalyvauti Rusijos rengiamose Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimo iškilmėse, kai šis „taikdarys“ pats pradėjo naują karą Europoje. Būtų labai keista, jei Maskvos elgesį pasmerkę Vakarų lyderiai važiuotų į Maskvą ir stebėtų paradą stovėdami šalia prezidento Vladimiro Putino. O ką daryti Ukrainos prezidentui? Taip pat vykti į Maskvą? – svarsto „Diplomaatia“.
Ne tik rusai ir vokiečiai
Pasak mėnraščio, Antrojo pasaulinio karo pabaigą minėti Lenkijoje būtų gerai ir todėl, kad Vakarų Europos visuomenė daugiau sužinotų apie tai, jog Antrasis pasaulinis – tai ne tik Prancūzijos užkariavimas, kova dėl Britanijos ar išsilaipinimas Normandijoje. Šio karo stuburas vis dėlto buvo Rytų Europoje, kurioje žuvo milijonai žmonių, ir kur ginkluotosiose pajėgose kovojo daugiau žmonių nei Vakarų Europoje. Svarbu įtvirtinti suvokimą, kad Rytų Europoje kovėsi ne tik rusai ir vokiečiai: šiame kare dalyvavo daugybė kitų tautų, taip pat ir estai.
Vakarų istorikai pripažįsta Rytų Europos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare, bet jei šios žinios pasiektų ir paprastus žmones bei politikus, mums, estams, būtų kur kas paprasčiau paaiškinti savo istoriją ir pagrįsti savo užsienio politikos žingsnius, rašo leidinys. Todėl nesutampantis Lenkijos ir Rusijos požiūris dėl to, kur derėtų minėti Antrojo pasaulinio karo pabaigą, neturėtų būti vertinamas tik kaip eilinis šių valstybių atstovų apsižodžiavimas. Šis ginčas yra labai svarbus visos Europos identiteto požiūriu, teigia „Diplomaatia“.
Ar apsimes, kad nieko neįvyko?
Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ primena, kad lenkų atmintyje pergalė prieš Trečiąjį reichą susideda iš dviejų dėmenų: džiaugsmingi prisiminimai apie 6 metus trukusios vokiečių okupacijos pabaigą yra sumišę su nelaimių, kurias kraštui po 1939 m. rugsėjo 17 d. atnešė sovietų kariuomenė, suvokimu. Pernelyg daug Lenkijos pogrindžio kovų didvyrių daugybę metų praleido ne tik nacių, bet ir sovietų koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose. Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-ųjų metinių minėjimas Vesterplatėje ir Gdanske paskatintų susimąstyti apie siaubingas Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes, o ne apie „genialųjį“ karinį ir valstybinį veikėją Staliną, „didįjį Putino pirmtaką“, pastebi dienraštis.
Jis atkreipia dėmesį į Maskvos pranešimą, kad parade Raudonojoje aikštėje dalyvaus kadetai iš Sevastopolio Jūrų korpuso, kuris iki praėjusių metų kovo buvo ukrainietiškas. Putinas ir jo generolai nuskriaustų patys save, jei nepasinaudotų galimybe surengti nuosavą „pergalės prieš Kijevo fašistus“ ir „Krymo grįžimo į Rusijos glėbį“ šventę.
Kaip turėtų elgtis Vakarų valstybių atstovai šių faktų akivaizdoje? – klausia „Gazeta Wyborcza“. Apsimesti, kad nieko neįvyko, ar tiesiog nedalyvauti valstybės agresorės karinėje propagandoje ir surengti savas iškilmes? Juk niekas negalės padaryti įtakos šventės Maskvoje pobūdžiui ir V.Putino kalbų turiniui. Tad nėra nė mažiausios dingsties vykti į Maskvą arba siųsti į ją savo valstybės atstovus.
Iškilmes, kurias surengti pasiūlė prezidentas B.Komorowskis, dienraščio teigimu, sumanytos ne tam, kad „Rusija būtų įvaryta į kampą“, o tam, kad į jį nebūtų įvaryti Lenkijos ir kitų ES šalių vadovai. Tik patys didžiausi optimistai gali tikėtis, kad gegužės pradžioje Rusija išves savo karius ir sunkiąją karinę techniką iš Donbaso, o tuo pačiu pradės derybas dėl Krymo grąžinimo Ukrainos jurisdikcijon.
Burtų lazdelės nebus
V.Putinui mažai rūpi rusų „jautrumas“ nagrinėjant istorinius įvykius, jis istoriją naudoja savo tautiečiams kvailinti, pavertęs ją valdžios išlaikymo įrankiu. „Hibridinis“ Rusijos karas su Ukraina parodė, kokių nusikalstamų pasekmių gali sukelti Maskvos naudojamas išskirtinis praeities „instrumentalizavimas“. Ukrainiečiai buvo apšaukti „fašistais“ ir „banderovininkais“, „fašistiniais“ polinkiais buvo apkaltinti ir latviai bei estai. Bet jau visi žino, kad V.Putino apetitas siekia žymiai toliau Ukrainos ribų, ir šiuo metu jį palaiko daugiau nei 80 proc. Rusijos gyventojų.
Karas Ukrainoje tęsiasi jau metus, bet daugelis ir toliau mąsto praėjusios epochos kategorijomis, taip pat puoselėja viltis, kad viskas grįš į savo vėžes tarsi mostelėjus burtų lazdele. Tačiau taip nebus. Po šio karo pasikeis Ukraina ir galbūt dar tolimesnėje ateityje – pati Rusija. O kad permainos būtų pozityvios, būtina suformuoti naujus Vakarų šalių, įskaitant ir Lenkiją, politikos Rusijos atžvilgiu principus.
Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-ųjų metinių minėjimo koncepcija dar neparengta, bet tai – ne priekaištas, rašo „Gazeta Wyborcza“. Iki gegužės dar yra nemažai laiko, kad kartu su Vakarų politikais būtų galima patvirtinti iškilmių programos detales. Svarbu, kad idėja yra teisinga, ir kad Lenkijos politika neseka įvykiams iš paskos, o pati bando daryti jiems poveikį.
