Kai buvau 20-ties mano norus sukurti šeimą giminės ir bendradarbės pavertė 60 metų trukusia depresija. Kai išėjau į pensiją, pradėjau remontuotis butą, pati taip kaip sugebėjau ir pajutau malonumą, kad nereikia leisti didelių pinigų meistrams. Už tuos likusius pinigus įsigydavau medžiagų ir t.t. Dabar džiaugiuosi kad nebereikia verkti, dingo depresija, atsirado jėgų ir toliau užsiimu kūryba. Pagaliau kraunu akmenį prie akmens ir džiaugiuosi mūru, pasodintu augalu ar medžiu sodyboje kur gimiau. Užaugo berželiai, jau dygsta lepšiukai, po pušele randu kazlėkų...O mano skriaudikės vėl man pavydi, nors jau nebedaug jų liko. Dabar nebekenkia.

nu teisybe, bet ne visada iseina taip gyvent, kaip parasyta

gerai parasyta