Dabar jau 33-ejų sulaukusi Kelmės rajone gyvenanti Raimonda Galvanauskienė aplinkinius žavi savo plačia šypsena ir nuoširdumu. Nors moteris jau dešimt metų sėdi vežimėlyje, ji niekada nenustojo džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.
Nuolatinė veikla ir pozityvumas
Moteris tikina, kad jos laimės paslaptis gana paprasta – nuolatinė veikla ir rankų nenuleidimas.
„Stengiuosi užsiimti, kiek tik galima daugiau, kad nelįstų jokios blogos mintys į galvą. Nuolatos sportuoju, stengiuosi savarankiškai judėti. Kai tėvai ryte išeina į darbą, aš išeinu į specialiai man pritaikytą balkoną, ten vaikštau. Toks užsiėmimas man labai padeda“, - atvirai pasakoja ji.
Raimonda pasakoja, kad laisvalaikiu ji filmų per daugiausia nemėgsta žiūrėti, tačiau štai psichologinių žurnalų ar knygų, moteris niekada neatsisako.
„Filmų aš nelabai žiūriu, nebent vakarais, bet tuomet jaučiuosi gana pavargusi. Ryte, kai esu reabilitacijoje ar namuose, keliuosi gana anksti – apie 6 val. Tuomet tikrai užmetu akį į televizorių. Taip pat skaitau psichologinius žurnalus ir knygas, apie kurias reikia pamąstyti. Nemėgstu neprasmingų knygų“, - tvirtina moteris.
Žmogus – stiprybė
Tiesa, nors Raimonda galėtų tapti didžiuliu įkvėpimu kiekvienam, tačiau moteris pripažįsta, kad kasdieninėje aplinkoje ji mato daug panašaus likimo žmonių, kurie yra jau nuleidę rankas.
„Dabar būdama reabilitacijoje, matau, kokie žmonės būna susirūpinę ir nepatenkinti. Matau ir vaikštančių žmonių, bet jie būna nusiminę, palūžę. Aš taip savimi džiaugiuosi“, - priduria ji.
Raimondos pozityvumą dažnai pastebi ir kiti aplinkiniai bei specialistai, dėl to moterį jie jau vadina „Žmogumi – stiprybe“. Pati Raimonda džiaugiasi dėl tokių aplinkinių pagyrų ir stengiasi įkvėpti kiek tik įmanoma daugiau žmonių.
„Žmonės sako, kad tokiose situacijoje reikia su savimi daug dirbti, bet čia nėra darbas. Gyvenimas siunčia išbandymus tik stipriems žmonėms, nes silpnas žmogus palūžtų. Turiu dėl ko stengtis, turiu savo dvynukes mergaites, nors jos gyvena ne su manimi, tačiau privalau būti joms pavyzdys‘, - optimistiškai kalba moteris.
Svajonė – būti reikalinga
Paklausus, kokia yra didžiausia moters svajonė, Raimonda prisipažįsta, kad dabar ji yra šiek tiek savo svajones sumažinusi.
„Anksčiau didžiausia mano svajonė buvo vėl vaikščioti, aš tuo tikrai tikėjau. Tačiau dabar mano didžiausias noras – būti reikalingu žmogumi“, - atvirauja ji.
Nors pati Raimonda pripažįsta, kad gyvenime neretai pasvajoja ir apie antrąją pusę, moteris pripažįsta, kad partnerį susirasti yra tikrai sudėtinga.
„Kiekvieno žmogaus parodytą dėmesį aš vertinu, nes jie mane priima tokią, kokia esu. Kartais pagalvoju, kad galbūt tas žmogus galėtų būti antroji mano pusė, bet jis labai greitai atitolsta. Vieną kartą jau buvau gyvenime įskaudinta, todėl dabar į tai žiūriu labai atsargiai“, - sako ji.
Tv3.lt portalas savo skaitytojams primena Raimondos Galvanauskienės istoriją:
Lemtinga kelionė į konsultaciją
Net prabėgus dešimt metų po patirtos traumos, moteris iki pat šiandien dienos prisimena lemtingąją birželio 5 – ąją.
„Tuomet dar studijavau Lietuvos edukologijos universitete ir buvau bebaiginėjanti trečią kursą. Tą dieną buvo paskirta konsultacija prieš egzaminus, tačiau nuėjus į universitetą, sužinojau, kad jos nebus. Nusprendžiau užsukti į prekybos centrą „Europa“, nupirkau rūbelių savo dvynukėms, o sau sijonuką“, - savo lemtingus gyvenimo įvykius prisimena ji.
Po apsipirkimo, Raimonda nusprendė grįžti į universitetą ir nužingsniavo perėjos link. Štai čia ji ir pasitiko tragišką savo likimą – vos tik įžengus į gatvę, moterį partrenkė dideliu greičiu atskriejęs BMW automobilis.
„Tą akimirką jis suvažinėjo visą mano gyvenimą“, - jautriai priduria moteris. Tai paskutiniai įvykiai, kuriuos prisimena jauna moteris. Iš artimųjų pasakojimų ji žino tik tiek, kad daugiau nei du su puse mėnesio ji buvo ištikta komos. Jai buvo atliktos kelios operacijos. Raimonda iki šiol nevaldo kojų, dešinės rankos, jos atmintis ir kalba – sutrikusi.
„Mano gyvenime nebuvo to laiko, nieko neprisimenu iki šiol. Pabudau ir iki dabar tęsiasi toks mano gyvenimas. Negaliu gyventi savarankiškai ar vaikščioti, bet esu labai stipri. Susitaikiau su tuo ir siekiu geriausio, sportuoju ir dirbu su savimi“, - pasakoja Raimonda.
Subyrėjęs gyvenimas
Atsibudusi po komos, moteris turėjo visko mokytis iš naujo. Tuomet jai labai padėjo tėvai ir tuometinis vyras. Tačiau praėjus keleriems metams, jo meilė vis dėlto išblėso. Dabar vyras kartu su dvynukėmis gyvena jau kitoje šeimoje.
„Mūsų keliai su juo jau išsiskyrė. Jam linkiu tik laimės. Nenoriu nieko kaltinti, taip pasielgtų daugelis. O dvynukes aš matau per atostogas. Bet gyvenu laukimu, jog vieną dieną jos suaugs ir supras, kas nutiko jų mamai“, - sako moteris.
Tačiau po ištiktos avarijos moters gyvenime buvo ir džiugių žinių. Viena jų – užbaigtos studijos Lietuvos edukologijos universitete.
„Po reabilitacijos socialinė darbuotoja susisiekė su mano universitetu. Kadangi aš gerai mokiausi, man universitetas suteikė galimybę nuotoliniu būdu užbaigti savo studijas. Dėl to aš labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Tai nuostabus jausmas“, - šypsosi Raimonda.
Dabar Raimondos kūnas jaučia nuolatinę įtampą, todėl moteriai reikia nuolatos mankštintis ir dirbti su savimi. Tam ji lankosi nuolatinėse reabilitacijose įvairiuose Lietuvos miestuose, o vasaros metu važiuoja į stovyklas pabūti kartu su panašaus likimo žmonėmis į Palangą, Šiaulius ar Abromiškes.
„Avarijos metu patyriau galvos traumą. Nepalankus kritimas pažeidė abi smegenų puses. Kai būnu reabilitacijose, man atlieka kineziterapiją, ergoterapiją su ranka, įvairius masažus. Svarbiausia man yra mankšta, kadangi kūnas yra nuolatinėje įtampoje“, - apie procedūras pasakoja ji.
Iš vairuotojo nesulaukė net skambučio
Minėto BMW vairuotojo Raimonda, deja, nėra mačiusi net ir praėjus dešimt metų. Jis su moterimi niekada nebuvo susisiekęs.
„Kiek žinau, jam paskyrė piniginę baudą, bet pinigų aš nesulaukiu iki šiol. Nesu mačiusi jo akyse. Sakė, kad jis buvo atėjęs atsiprašyti, kai buvau komos būsenoje. Po jos nesulaukiau iš jo net paprasto skambučio“, - pasakoja Raimonda.
Moteris atvira, kadangi ji nėra mačiusi vairuotojo, dar dabar stengiasi nekoncentruoti savo minčių į jį. „Aš jo nekaltinu, galbūt man taip buvo skirta. Aš turėjau svajonių, kopiau, lipau ir visko netekau“, - atvirai priduria ji.
Raimonda – galėtų tapti tvirtu pavyzdžiu ne vienam iš aplinkinių. Nors jos visas gyvenimas sudužo į šipulius, moteris nepasiduoda ir stengiasi kiekvieną dieną pasitikti plačia šypsena.
„Aš pati viduje esu labai stipri. Pasižiūriu į aplinką, kiti dėl smulkmenų daro tragedijas. Aš džiaugiuosi, kad likau gyva, turiu savo dvynukes, sesę, brolį ir tėvus, kuriuos myliu. Aš privalau įrodyti, kad neverta pasiduoti net ir tokiose situacijose“, - šypsosi ji.
Dabar moteris visą savo laisvalaikį skiria sportui ir darbui su savimi, o laisvu laiku mėgsta prisėsti ir prie kompiuterio. Moteris niekada nebūna viena, kartu ji gyvena su savo tėvais ir mylimu šuneliu Mažyliu. Raimonda džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena, o kartais net išbando tokias linksmybes kaip šokiai.
„Pasaulyje yra ir labai daug gerų žmonių. Kai aš buvau komoje, šalia manęs gulėjo kita mergina taip pat ištikta komos. Jos tėvai man padovanojo reabilitaciją į Lenkiją, ten galėjau net jodinėti žirgais, kiekvieną dieną eidavau į baseiną. Kitas vyras man taip pat buvo padovanojęs reabilitaciją ir Kauno klinikose“, - džiaugiasi moteris.
Raimondos istorija – jautri ir skausminga, tačiau ji yra be galo dėkinga žmonėms, kurie visada buvo šalia jos – tėvams, savo šeimai, reabilitacijose sutiktiems specialistams ir Lietuvos edukologijos universitetui.
Jeigu ir jūs norite prisidėti prie lengvesnio Raimondos gyvenimo, tai galite padaryti jau dabar:
Moters sąskaitos numeris: Raimonda Galvanauskienė LT887300010090048325
