Daugiau apie tai, kokie Velykų papročiai vyrauja Lietuvoje, kaip Velykas žmonės švęsdavo seniau bei kokių naujų tradicijų atsiranda, interviu su A. Valiukevičiene.
Gal galėtumėte papasakoti šiek tiek apie Velykų šventę, kaip ji vystėsi Lietuvoje?
Iš tikrųjų visos mūsų šventės yra tokios susimaišiusios ir su senosiomis tradicijomis ir ir jau vėliau su krikščioniškomis. Pasakyti kiek laiko yra Velykoms, aš nežinau, ar apskritai kas nors galėtų, nes tai vis tiek yra pavasario atbudimo šventė.
Tai visais laikais žmonės vienaip ar kitaip ją minėjo, ar mes tai pavadintumėme švente, ar kokiu nors atskaitos tašku, bet tai buvo tikrai svarbu nuo labai senų laikų.
O šiaip, jeigu mes suprastumėme tą momentą, kad žmogus anksčiau gyveno ne pagal kalendorių, kaip dabar, bet gyveno cikliškai – nuo vieno atskaitos taško jis po truputį ruošdavosi kitam taškui, tada mes suprastumėme, kad ir tos Velykos iš tikrųjų nėra tik tą sekmadienį, o kad laikas į Velykas prasideda nuo Užgavėnių. Kiekviena diena yra pasiruošimas kam nors iki kokio nors kulminacinio taško ir vėl po truputėlį toks nuslūgimas ir tada jau, aišku, keliaujame į vasarą.
Žinoma, kad krikščionybės atsiradimas darė įtakos tai šventei. Vėliau, labai stipriai įtakos turėjo karai, kokie nors patiekalai pradingdavo, po to gal vėl atsirasdavo. Didžiuosiuose miestuose, kurie buvo įvairių kultūrų, įvairių tautų židiniai, tai vėlgi keitimasis tradicijomis ir patiekalais irgi yra ryšku.
Sovietmetis lygiai taip pat darė įtaką visoms šventėms, nes mes žinom, kad sovietmečiu krikščioniškų tradicijų buvo sunku laikytis, pavyzdžiui, į bažnyčią eiti ir visa kita, nes buvo draudžiama, maisto kultūra keitėsi.
Tai visa tai atsispindi šventėse ir lygiai taip pat atsispindi šių dienų visko pasiekiamumas. Ta prasme, kad mes galime nusipirkti bet kokio maisto, tai nėra tik mūsų lokalus maistas, mes jau turime ir visokių užsienietiškų dalykų, ir tai ant mūsų stalo irgi atsiranda. Ir lygiai taip pat, kad mes keliaujam, ragaujam, žinom kitas tradicijas, tai irgi daro įtaką mūsų visoms šventėms.
Ar yra kokių nors tradicijų, kurios anksčiau būdavo pas mus švenčiamos, o dabar jų nebėra?
Galbūt sunku pasakyti, kad kas nors visiškai išnyko, bet kad sumažėjo populiarumas, tai tikrai taip. Nes mūsų kraustymasis į miestus keičia tas tradicijas ir, pavyzdžiui, tokia labai ryški Velykų tradicija buvo suptis arba laistytis vandeniu.
Mes jau kaip ir įsivaizduojame, kad čia vis tiktai kaimiškoje vietovėje patogesnis dalykas. Ar čia mes mieste gatvėje dabar imsim tuo vandeniu laistytis, ar neturime savo kiemo, neturime supynių ir natūraliai tiesiog ta tradicija ir nunyksta. Tai šitos dvi tikrai yra tokios tradicijos, kurios buvo labai ryškios ir dabar jau yra išlikusios atmintyje.
Anksčiau supimasis turėjo apeiginę prasmę ir tikrai buvo labai svarbus, nes jaunos merginos supdavosi, kad linai augtų aukšti. Dabar mums tai atrodo lyg ir nebeaktualu ir tada ta prasmė pasimeta ir to reikalingumo tokio lyg ir nėra. Tai mes, jeigu tai ir darom, tai labiau dėl pramogos ar pasilikusio relikto.
Menksta tradicija eiti kiaušiniauti. Jeigu anksčiau kiaušiniauti eidavo vaikai, o antrą Velykų dieną išeidavo ir jauni vyrai lalauti, tai šita tradicija irgi pas mus stipriai nyksta. Kaimuose ji, gal ir sumenkusi, bet dar tikrai gyva, tačiau miestuose mes tiesiog kartais nebepažįstame savo kaimynų. Kaip per Užgavėnę mažai kas bevaikšto, lygiai taip pat ir per Velykas mums lyg ir nedrąsu, lygtai mes truputį svetimi. Tačiau tikrai yra entuziastų, kurie laikosi tų tradicijų.
Tai tikrai yra kas keičiasi, aišku, ir maistas mūsų keičiasi. Labai smagu, kad margučiai išlieka tuo pagrindiniu maistu, bet galimybė turėti visko irgi keičia mūsų tradicijas, kas ant mūsų velykinio stalo atsiduria.
Kaip žmonės švęsdavo sovietmečiu ir kaip Velykų tradicijos pasikeitė būtent tuo laikotarpiu?
Sovietmečiu, kadangi nebuvo toleruojamas ėjimas į bažnyčią, tai dalis žmonių tiesiog tą darydavo kaip nors slapčia, mažiau afišuojantis, bet faktas, kad tos mišios vyko ir vieni į jas nueidavo, kiti galbūt ir nenueidavo.
Bet po sovietmečio yra išlikusi tradicija, kad Velykų sėdama valgyti po mišių. Kas nors šeimoje visada lieka namuose paruošti stalą, viską sukrauti, sudėti, kad, kai grįš likusi šeimos dalis, jie galėtų iš karto sėsti prie stalo.
Tai vienose šeimose ėjimas į bažnyčią išliko sovietmečiu, kitose sumenko. Mes, aišku, turėtumėme nepamiršti ir to, kad kažkada žmogus į mišias išvis nėjo, kad Velykos iki krikščionybės, nebuvo siejamos su mišiomis. Tai tikrai yra tų žmonių, kuriems nebuvo aktualu eiti į bažnyčią.
Tikrai yra dar gyva, bet sumenkusi tradicija į bažnyčią nešti šventinti maistą ir grįžti po mišių su pašventintu maistu ir juo dalintis.
Ką dabar veikia šiuolaikiniai žmonės? Kokios yra tos Velykų tradicijos, kurios išliko, ar galbūt yra kokių nors naujų atsiradusių?
Gerai išlikusi tradicija yra margučių ridenimo. Ir jeigu seniau susirinkdavo ridenti viso kaimo vyrai, vaikai atskirai, čia buvo netgi tokios vyrų rungtynės, bet vyraudavo bendruomenės susiėjimas. Tai, pavyzdžiui, dabar ji (tradicija – aut. past.) persikelia tik į šeimą, į artimą ratą, su kuo mes valgome prie vieno stalo.
Ir anksčiau, tas ridenimas, kalbant apie vyrus, būdavo netgi kaip lošimas, nes tas, kas laimėdavo tuos margučius, juos nešdavosi namo. O dabar tai yra labiau žaidimas. Bet tai yra visai smagi pramoga ir, iš tikrųjų, žmonės iš pradžių lyg ir vaikams siūlo eiti paridenti, bet kiek mes kalbamės, apklausinėjame ar važiuojame per ekspedicijas ir suaugusieji labai smagiai po to įsitraukia.
Tokia visiškai šių dienų tradicija, kiek mes žinome, ką žmonės veikia pavalgę, jeigu oras geras, tai eina pasivaikščioti. Pasivaikščiojimas yra toks naujas dalykas, nes anksčiau, jeigu išeidavo pasivaikščioti, tai tikrai lankyti kaimynų, rinkti kiaušinius. Tai mes dabar lyg ir nelankome kaimynų, bet vis tiek kur nors išeiname.
Ką galėtumėte palinkėti žmonėms, besiruošiantiems švęsti Velykas?
Aš galbūt norėčiau pasakyti, kad mes gyvename tokiu laiku, kada mums labai lengva pamesti gamtos ritmą, nes mes gyvename šiltai, galbūt nejaučiame tokių didelių šilto ar šalto laiko svyravimų. Mes visi truputėlį esame nutolę nuo gamtos ir tokiame savo skubėjime ir bėgime galime pamesti tą gamtos ritmą, o jis vis tiek yra, nesvarbu, ar mes jį pastebime ar ne.
Gamta tvarkingai kasmet sukasi savo ritmu. Ir kartais per mums sunkius laikotarpius mes galvojame, kad čia galbūt darbas, galbūt kas nors mums nesiseka, bet, iš tikrųjų, kartais mums užtenka tiktai pajusti tą gamtos ritmą, sulėtėti tada, kada sulėtėja gamta, pagreitėti tada, kada ji pagreitėja ir mes pradedame net ir fiziškai jaustis geriau.
Tai norėčiau palinkėti nepamesti tų švenčių, nepadaryti jų tokių eilinių savaitgalių, susėdimų prie stalo, nes šventės yra tam, kad mes stabteltumėme, atsigręžtumėme ir suprastumėme, kas vyksta su mumis ir aplink mus.
Kodėl mes keliamės žvaliau, pavyzdžiui, kai ateina pavasaris? Nes mes keliamės į saulę. Kodėl mums sunku žiemą keltis? Nes tamsu. Jeigu mes prisirišę ne prie gamtos, o prie laikrodžio, tai tos šventės mums iš tikrųjų sufleruoja, kaip dabar reikia toliau gyventi.
Tas turėjimas tokių ypatingų dienų iš tikrųjų mums atneša tos šviesos ir džiaugsmo. Tai norėčiau visiems palinkėti nepatingėti, nepasidaryti tos šventės sau patogiai, kad, ai, nubėgau į parduotuvę ir viską nusipirkau. Bet iš tikrųjų jai pasiruošti taip, kaip ruošdavosi mūsų seneliai, nes kaip smagu susėsti visai šeimai kartu ir numarginti, nors ir po porą kiaušinių.
Tai yra ne tik margutis, tai yra laikas sau, laikas su šeima, tai yra kitoks pabuvimas, kurio tu negali turėti eilinį ketvirtadienį ar penktadienį po darbo.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Kas norėjo, tas ėjo. Nėjo tie, kurie uodegas valdžiažmogiams laižė, arba karjeras ruošėsi daryti. ...
