Eketę nuo eketės turi skirti maždaug penkiolika metrų. Ant štai šio ežero jų turėtų būti apie dvidešimt. Ir išgręžus eketę jos palikti neužtenka, į ją reikėtų įdėti sausų šakų ar sausų nendrių. Tada žuvys jausis komfortiškai.
Gamtininkai sako, kad per sausas žoles, sukaišiotas į eketes, žuvys lengviau kvėpuos ir eketės neužšals.
„Iš tiesų čia labai nusekęs vandens lygis. Ir tikrai čia tas vandens kiekis labai mažas. Ir žuvims lieka vietos vis mažiau ir mažiau šąlant vandeniui. Todėl, kad šitas ežerėlis mažesnis dėl to nuo jo ir pradėjom, didesniems ežerams gal nėra tokios panikos“, - pasakoja Pavilnių ir Verkių regioninio parko atstovė Jolanta Radžiūnienė.
Ir ne vien žuvis turime gelbėti žiemą. Senovėje per šalčius, kaip sako parko atstovė, žmonės daugiau dėmesio skirdavo ir miško gyvūnams. Vos pamato pėdsakus, tuoj įrengia ėdžias ar leidžia maitintis savo laukuose po sniegu paliktomis gėrybėmis.
„Ir mane taip mokė seneliai, jeigu nuimi derlių laukuose, pavyzdžiui rauni runkelius, kažkiek netyčia palikti, pamiršti, ne visus iki vieno nurauti, jeigu išvežinėji vėl gi kažkokia krūvelę palikti. O kam? Seneliai sakydavo žvėreliams žiemą“, - aiškina J. Radžiūnienė.
Plačiau apie tai – TV3 reportaže.
