Nesama nieko įdomesnio už istorijas, kuriose figūruoja laimingas atsitiktinumas. Jos itin kaitina mūsų vaizduotę.
Tačiau kad ir ką sakytų skeptikai, į kokius samprotavimus apie tikimybių teoriją jie leistųsi, vis vien susidaro tvirtas įspūdis, kad egzistuoja kokios nors aukštesnės jėgos, kurios mus seka ir ateina į pagalbą sunkią minutę…
Išgelbėjo balsas
1991 m. birželį Los Andželo gyventoja Maria Klein važiavo automobiliu. Netikėtai moteris išgirdo aiškų balsą, kuris įsakė:
„Persirikiuok į kairiąją eilę.“ Moteris pakluso. Po keleto sekundžių eismas staiga sulėtėjo, ir sunkvežimis, važiavęs iš paskos, sutraiškė priešais save riedėjusį automobilį. Toje eilėje, kur ką tik buvo Maria, susidūrė dar keletas mašinų. „Jeigu ne tas balsas, nežinia, ar būčiau likusi gyva, – sako ji. – Be abejonių, pasigirdęs balsas buvo lemties ženklas, siųstas iš aukščiau.“
Padėjo… piratas
JAV Ohajo valstijos Klivlando miesto gyventoja Ellis Morrow stovėjo prie savižudybės slenksčio, kai jai nusišypsojo likimas ir pavertė viena turtingiausių miesto moterų.
Su šeima ji nusprendė praleisti atostogas Karibų jūros Didžiojoje saloje. Bet po keleto dienų Ellis vyras pabėgo ir paliko ją vieną su šešerių metų sūneliu Timu be dolerio kišenėje. Gerai, kad dar už namelio nuomą ir maistą buvo sumokėta…
Tą dieną, kai nuomos sutartis baigėsi, Ellis sėdėjo prie jūros ir meldė Dievą, kad padėtų jai su sūnumi sugrįžti į Klivlandą. Timas netoliese statė smėlio pilį. Staiga jis sušuko: „Mama, žiūrėk, ką radau!“
Iš po smėlio kyšojo geležimi kaustyta skrynelė. Kai moteris ją ištraukė ir atidarė dangtelį, net aiktelėjo: saulėje sublizgo auksinės monetos ir brangakmeniai.
Atvykusi policija pasiėmė radinį. Tačiau pagal šalies įstatymus keturiasdešimt procentų radinio vertės priklausė moteriai ir jos sūnui. Po visų oficialių procedūrų jie gavo apie tris milijonus JAV dolerių ir namo su sūnumi skrido pirmąja klase…
Ekspertų nuomone, rasta skrynelė priklausė garsiajam XVII a. piratui Billui Blake’ui. Kad brangenybės buvo rastos saloje, nėra ko stebėtis: Didžioji sala savo laiku buvo slapta priebėga piratų laivams. Keista kitkas: kaip skrynelė iki šiol nebuvo rasta miesto paplūdimyje?
Perspėjo kolegą
Du garsūs artistai – anglas Alecas Guinnessas ir amerikietis Jamesas Deanas – susitiko JAV, kur Alecas atvyko kurti filmo. Jamesas, didelis originalių automobilių mėgėjas, tik ką įsigijo naują sportinę mašiną ir, žinoma, negalėjo atsisakyti malonumo parodyti ją svečiui. O šis staiga nuo jos atšlijo kaip šaltu vandeniu aplietas:
Jamesai, maldauju, išsilaisvinkite nuo šio pirkinio! Jums negalima sėdėti prie šios mašinos vairo!
Nesąmonė! – nusijuokė Deanas. – Amžinai jus, anglus, kamuoja niūrios mintys…
Na, prašau, Jamesai, paklausykite manęs!
Meskite prašymą iš galvos!
Jiedu išsiskyrė, susitarę, kad rytojaus dieną Jamesas paskambins ir jiedu drauge pavakarieniaus. Kitądien pasigirdo skambutis.
Čia seras Guinnessas? – patikslino nepažįstamas balsas. – Mums ką tik paskambino iš policijos: Jamesas Dinas žuvo autokatastrofoje. Iš jo mašinos liko tik degėsių krūva…
Alecą Guinnessą apėmė siaubas: juk patardamas kolegai nesėsti prie šios mašinos vairo, jis vadovavosi vien nuojauta…
Pakeitė įprotį
Karo metais Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis važinėdavo po Londoną šarvuotuoju automobiliu, visada jame užimdamas vieną ir tą pačią vietą. Kai jis išeidavo iš namų, vairuotojas paslaugiai atidarydavo priešais jį dureles, ir storulis premjeras įsitaisydavo ant galinės sėdynės.
Bet vienąsyk, nors vairuotojas tradiciškai atidarė dureles, premjeras tik patapšnojo jam per petį ir, apėjęs automobilį, atsisėdo visai į kitą vietą. Pakeliui automobilis pateko į apšaudymą. Netoliese kritusios bombos skeveldra kaip tik perskrodė automobilį toje vietoje, kur turėjo būti W.Churchillio galva.
Aš nė pats nežinau, – pasakė premjeras, – kodėl tąsyk pakeičiau įprastą sėdėjimo vietą. Paprasčiausiai šmėstelėjo mintis persikelti kitur, ir aš jai paklusau…
Skambučių škvalas
Praėjus lygiai savaitei, kai vilnietė aktorė M.S. palaidojo mamą, su kuria gyveno dviese, ji liūdnai konstatavo: „Viešpatie, o juk dabar esu visiškai viena! Niekas neskambina, niekas neužsuka. Ką gi, galima suprasti – giminaičiai toli, draugai atostogauja arba yra gastrolėse. Su kaimynais niekada nesibičiuliavau…“
Ko gero, pirmąsyk moteris pasigailėjo, kad nei ištekėti pavyko, nei vaiko pagimdyti. „Ach, mama, mama, – vieną naktį, neištvėrusi vienatvės, pravirko ji, įsikniaubusi į pagalvę. – Kad žinotum, kaip man dabar bloga. Niekam, niekam nesu reikalinga. Nors pasikark iš ilgesio.“
Neįtikėtina, tačiau ryte aktorę užklupo pats tikriausias skambučių škvalas. Iš Klaipėdos skambino buvusi studijų bendrakursė ir kvietė atvykti pabūti prie jūros.
Iš Rygos – tolima giminaitė, su kuria jos su mama palaikydavo tik epizodinius ryšius. Vyriškis iš Kauno, su kuriuo ji draugavo prieš gerą dešimtmetį, pabandė atnaujinti kažkada nutrūkusį ryšį. Jis, verslininkas, pasiteiravo, ar ji neturinti noro praleisti su juo savaitę Kretoje. Visos išlaidos, suprantama, jo.
Skambino seniai primirštos pažįstamos, garsus režisierius teiravosi, ar nenorinti suvaidinti jo režisuojamame spektaklyje, o porelė pedagogų – buvusių mamos kolegų – kvietė atvykti į jų vasarnamį.
„Taip“ aktorė pasakė tik režisieriui, su kuriuo susitikusi pasidalijo mintimi: ar visi skambučiai buvęs paprasčiausias sutapimas, ar iš dangaus atkeliavęs ženklas, kad gyviesiems reikia gyventi, kad ir kokios negandos užgriūtų.
Perspėjo dėl katastrofos
Didžiosios Britanijos geležinkelio valdybos ilgamečiai darbuotojai mėgsta pasakoti naujokams, kaip 1981 m. į valdybą paskambino kažkokia moteris ir pranešė, kad garvežį, kurio numeris 47216, ištiksianti avarija. Moteris iš pradžių buvo palaikyta teroriste, tačiau ji neiškėlė jokių sąlygų.
Nepareikalavo už savo pranešimą ir jokio atlygio. Taigi ją darbuotojai palaikė paprasčiausia prasimanėle: kas patikės, kad būsimą katastrofą ji regėjo, būdama transo būsenos. Tačiau avariją moteris nupasakojo labai vaizdžiai, su visomis smulkmenomis, ypač pabrėždama garvežio numerį.
Pranešimą dėl visa ko darbuotojai užfiksavo. Bet nieko panašaus Anglijos geležinkelių ruožuose neįvyko. Apie šį skambutį buvo prisiminta tik po keleto metų, kai išties vienas traukinys nuriedėjo nuo bėgių, ir įvykiai tiksliausiai sutapo su tais, kuriuos nupasakojo moteris. Tiesa, garvežio numeris dabar buvo kitas, tačiau kažkas iš darbuotojų prisiminė, kad jis buvo pakeistas per neseniai vykusį remontą. Atversti archyviniai dokumentai liudijo – iki remonto garvežio numeris buvo 47216!
Nuojauta ar atsitiktinumas?
Prieš keletą metų teroristai susprogdino bombą Azerbaidžano sostinės Baku metro. Gyvi iš viso vagono liko tik du keleiviai. Beje, likus minutei iki sprogimo jie abu sėdėjo greta pragariškojo įtaiso, šito, suprantama, net neįtardami. Bet jiems staiga pasirodė, kad pro langą pučia didelis skersvėjis, todėl abu persėdo į patį tolimiausią vagono kampą.
Kaip vertinti?
Žmonės įvairiai vertina panašias istorijas. Skeptikai jas laiko ne kuo kitu, o Jos Didenybės Atsitiktinumo atvejais. Šis požiūris turi netgi savų pranašumų – čia viskas aišku, nereikia ieškoti prigimties nežinomų jėgų, kurios valdo sėkmės ir nesėkmės procesus.
Dar kiti specialistai teigia, kad visa paslaptis susijusi su juodųjų ir šviesiųjų tarpsnių kaitaliojimusi žmogaus gyvenime. Esą egzistuoja koks nors reiškinys, kuris nulemia sėkmės ir nesėkmės periodus, juk gamtoje visi fiziniai procesai esą cikliški. Pavyzdžiui, pastebėta, kad tomis dienomis, kai lošimų namuose esti maksimalių išlošimų skaičius, planetoje vyksta ir kiti įdomūs procesai – pavyzdžiui, jūrose itin pagausėja planktono. Susidaro įspūdis, tarsi visa, kas gyva, tokiais momentais pajaučia palankų poveikį…
Hipotezė tokia: palankūs kosmofizinių jėgų pokyčiai mobilizuoja žmogaus organizmą, paaštrėja intuicija, atsiranda didesnės galimybės, ir dėl to itin pagausėja sėkmės atvejų.
Egzistuoja ir trečiasis požiūris: viską valdo galingesnės už mus jėgos, lemiančios žmonių likimus ir įvykius.
Kas teisus šiame amžinajame ginče? Tikslaus atsakymo niekas negali duoti. Tik pastebėsime, kad žmonės, tikintys aukštesniųjų jėgų egzistavimu, yra laimingesni. Bent jau todėl, kad yra įsitikinę, jog bus į ką kreiptis pagalbos sunkią minutę, ir ši pagalba tikrai ateis, jei jos žmogus yra nusipelnęs.
Ina Laumenytė
