Rūta Medaiskytė, ekonomistė
Lietuvos finansų sistema yra nedidelė. Jos turtas, palyginti su BVP, sudaro vos kiek daugiau nei 80 proc. Tai gerokai daugiau nei pažengusiose Europos valstybėse, kur finansų sektoriaus aktyvai gali net kelis kartus viršyti ekonomikos dydį. Mūsų šalies finansų sistema gana panaši į kitų Vidurio Rytų Europos ekonomikų sistemas – dominuoja bankų sektorius, o kapitalų rinkos dalis itin kukli. Lietuvoje bankų turtas sudaro apie 65 proc. BVP arba keturis penktadalius bendro finansų sistemos turto.
Lietuvos finansų sistema maža
Lietuvos finansų sistemos turtas ne tik kad santykinai mažas, tačiau palyginti su 2008-aisiais ekonominio bumo metais yra dar 15 proc. sumažėjęs. Nepaisant nedidelės ir sudėtingais finansiniais produktais nepasižyminčios finansų sistemos, tai mūsų neapsaugojo nuo ekonominės krizės, po kurios Lietuvos BVP vis dar nėra iki galo atsistatęs. Pati ekonomikos krizė nepaliko daug erdvės alternatyvoms – Lietuvos akcijų rinkos kapitalizacija šiandien siekia skurdžius 14 proc. BVP.
Kapitalo rinkos alternatyvos mažai naudojamos
Mūsų finansų sistemos pagrindinis bruožas yra gana paprasti jos siūlomi finansiniai produktai. Tai iš esmės indėliai ir paskolos, kuriuos pažįsta ir naudojasi standartinis finansų institucijos klientas. Tačiau tuo pat metu turime itin menkai išplėtotą alternatyvius instrumentus taupymui ir skolinimuisi siūlančią kapitalo rinką. Į vertybinius popierius – tiek akcijas, tiek obligacijas – investuoja tik nedidelė dalis Lietuvos gyventojų. Obligacijos, kaip būdas tiesiogiai skolintis iš rinkos dalyvių, praktikuojamos tik vyriausybės. O įmonės, tiek privačios, tiek valstybinės, kol kas šia galimybe praktiškai nesinaudoja. Kapitalo rinka – taip pat būdas investuoti ir skolintis, tačiau skirtumas tas, kad čia yra leidžiami nuosavybės arba skolos vertybiniai popieriai. Normaliu atveju, tai galėtų būti sėkminga alternatyva bankų finansavimui tiems ūkio subjektams, kurie negali ar nenori gauti kapitalo mums labiau įprastu būdu. Tiesa, kaina rinkoje už skolinamas lėšas gali būti kiek didesnė, tačiau platesnis finansavimo alternatyvų ratas iš esmės pagerintų ir bendrą konkurenciją rinkoje.
Reikalingi aktyvesni instituciniai investuotojai
Vargu ar Lietuvos kapitalo rinką šiuo metu atgaivintų pavieniai investuotojai, biržoje pirkdami vertybinius popierius. Mums dar toli kad ir iki Šiaurės šalių visuomenės, kur visi aktyviai investuoja, o eiliniai piliečiai seka Centrinio banko politiką ar bazines palūkanų normas. Tačiau instituciniai investuotojai, tokie kaip antrosios pakopos pensijų fondai, galėtų būti aktyvesni žaidėjai Lietuvos kapitalo rinkoje. Šiuo metu jų grynųjų aktyvų vertė yra apie 5 mlrd. litų. Tačiau nemažai pensijų fondų yra valdoma užsienio valdytojų, kuriems investuoti į Baltijos įmones reiškia papildomas sąnaudas. Be to, stingant investuotojų, Lietuvos akcijų rinka yra gana nelikvidi. O nelikvidžioje rinkoje nenori listinguotis naujos bendrovės, tad galų gale gauname nesibaigiantį viena kitą lemiančių aplinkybių ratą ir iš mirties taško nejudančią kapitalo rinką.
Ko netenkame?
Pensijų fondai, žinoma, noriai skolina Lietuvos vyriausybei, tačiau gaila, kad lėšų sunkiau pavyksta pritraukti privatiems ūkio subjektams. O taip ko gero prarandame ir dalį ekonominio augimo ir investicijų, kai lėšos nukeliauja į kitus Europos regionus. Žinoma, vargu ar priverstinis investavimas Lietuvos kapitalo rinkoje būtų išeitis. Kapitalo judėjimui apribojimų kilti neturėtų, o pensijų fondų tikslas turi būti būsimų pensininkų gerovė, o ne konkrečios ekonomikos augimas. Tačiau didesnė gyvybė Lietuvos kapitalo rinkoje būtų naudinga tiek ekonomikos plėtros prasme, tiek ir kad mūsų įmonėms nereikėtų žvalgytis į kaimynines rinkas ir ten listinguoti savo akcijų.
